Gera pareiti ir įsitikinti, jog raktas nuo durų vis dar tinka
Šį rytą pagalvojau užsukti į savo blogą. Jei esate kada nors nudžiugę seno palto kišenėje radę nemažos nominacijos banknotą, mane puikiai suprasite – jaučiausi panašiai vėl prisijungusi ir išvydusi vieną kitą moderacijos laukiantį vienišą komentarą.
Tokio sugrįžimo priežastis paprasta – ima trūkti žodžių kalbant ir rašant lietuviškai. Šiais technologijų laikais neatsimenu, kada rašiau ilgoką tekstą lietuviškai – kam rašyti, jei gali skambinti, skaipinti, tekstinti, tvytinti, FB postinti, instagraminti ir kitaip apdeitinti draugus ir pažįstamus, mažais informacijos gabaliūkščiais nurodant, kuo diena nusisekė, kuo ne, kokią nesamonę pavyko nufotografuoti gatvėje savo išmaniuoju telefonu ar kokia nuoroda visi kaip stalo teniso kamuoliuku mėtosi virtualioje erdvėje.
Kažin, ar paprašyti sugebėtume parašyti rišlų normalų tekstą, su įžanga, dėstymu, kulminacija, atomazga ir išvadomis. Su skyrybos ženklais, normaliai sumontuotais paragrafais ir didžiosiomis raidėmis sakinio pradžioje. Gal to net nereikia, nes nėra skaitytojų, sugebančių ilgiau nei kelioms akimirkoms sukaupti ir išlaikyti dėmesį?
Be ilgų pasiaiškinimų norėčiau pamėginti savo tinklaraštį naudoti kaip lietuvių kalbos pratybų sąsiuvinį. Jei jame bus kas nors valgomo, skanaukite, jei ne – užverskite ir mintyse padėkite šaukštą ant stalo.