Istorija, kuria niekas negalėjo patikėti

Buvo gūdūs 2002-ieji. Lietuva dar nesididžiavo naryste Europos Sąjungoje, Britanijoje lietuvaičiai tykiai sau dirbo nelegalius darbelius, britai bernvakariams rinkosi Prahas ir Amsterdamus, o šių didmiesčių viešbučiai dar noriai rezervuodavo kambarius bandoms lėbauti atvykstančių Albiono sūnų.

Taigi 2002-ųjų lapkričio pradžioje išsiruošiau į Londone kasmet rengiamą Pasaulio Kelionių Mugę (arba World Travel Market). Lietuva jau keletą metų turėjo stendą šioje parodoje, tad, kaip supratau, buvo ne naujokai ir žinojo, ką daro.

Kaip aš klydau.

Prisliuogiu entuziastingai prie Lietuvos stendo ir širdį šilti jausmai užtvindo. Ausiai miela kalba, trispalviai motyvai, vėliavėlės, informacijos kalnai ir, žinoma, už bukletais nukrautų stovų užlindusios pagyvenusios moteriškės.

Prie atlapo prisegta akreditacijos kortelė joms išduoda, jog esu lietuvė.

– Prašom, panele, kuo galėtume sudominti? – klausia Lietuvos turizmo reprezentuotoja.
Rinkdama po vieną visų įdomesnių lankstinukų, jai atsakau:
– Laba diena, renku vaizdinę informaciją apie Lietuvą, draugui parodysiu.
– Tai draugas ne lietuvis?
– Ne.
– Tai iš kur draugas?
– Iš Pietų Afrikos.
– A, nu rinkis rinkis, atveši gal jį ir į Lietuvą, parodyti? Pas mus ten n*e*g*r*ų nedaug, jis bus populiarus!
Tyla.
– Turiu jus nuvilti. Jis baltas.
Tyla.

Taip jau sutapo, kad istoriją prisiminiau artėjant šiemetiniam renginiui (lapkričio 6-9 d.) O ir kitos susijusios naujienos pasiekė internetu – Londone atidaromas Lietuvos Turizmo Centras. Prisimenant aukščiau aprašytą istoriją, norisi tiek šio centro naujajai vadovei, tiek jos būsimiems pavaldiniams palinkėti keleto praktinių dalykų (darbo pradžiai):

– Kad centro darbuotojai idealiai kalbėtų angliškai;
– Kad suvoktų britų mentalitetą (iki kaulo gelmių, o ne tik šiaip – bigbenas, arbata šimtą kartų per dieną, bleras, fish and chips, alus, pabai, mano namai – mano tvirtovė, vengti per ilgo akių kontakto, neklausinėti apie asmeninį gyvenimą ir t.t.);
– Kad centro darbuotojai sugebėtų rasti būdų „prakišinėti“ informaciją į vietinę spaudą;
– Kad centro darbuotojai turėtų bendrą supratimą apie įvairių pasaulio šalių (ne tik Lietuvos!) politinę ir geografinę situaciją (skaitykite pasakojimą viršuje);
– Kad centro darbuotojai turėtų atitinkamas manieras (nelaikytų rankų kišenėse, kai sako kalbą ir pan.), papildytų tolerancijos ir pamažintų rasizmo atsargas;
– Kad centro darbuotojai sugebėtų pasimokyti iš kitų bendruomenių kultūros skleidėjų bei įvaizdžio gerintojų Britanijoje (tų pačių rusų, kiekvieną sausį Trafalgaro aikštėje organizuojančių didžiausią Starij Novij God šventę);
– Kad suvoktų pagrindinius su Rytų Europa susijusius stereotipus britų visuomenėje ir žinotų, kaip juos atremti/naikinti/paneigti;
– Kad sugebėtų sukurti ir palaikyti tinklą įtakingų bei Lietuvai palankių asmenų ir kitų naudingų kontaktų.

Ir tik po to tegul raitojasi rankoves ir ima kurti planus, kaip geriausia propaguoti gintarą, medžioklę Lietuvos giriose, kaimo sodybas, Neringą, Vilniaus naktinius barus, džiazą, skulptūrą, cepelinus ir kitas gėrybes.

1 Response

[…] Teiginys, vertas „Dienos citatos“ statuso ir labai primenantis Lietuvos turizmo atstovų pareiškimus apie juodaodžių situaciją Lietuvoje. Lietuvės Agnės mintys: Jie nuostabūs žmonės, visada […]

Leave a comment




XHTML: You can use these tags: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>


Please note: Comment moderation is enabled and may delay your comment. There is no need to resubmit your comment.

Creative Commons License