CV, arba Curriculum Vitae – tai asmens gyvenimo aprašymas, dokumentas, kuriame išdėstomi svarbiausi išsilavinimo ir darbo patirties (karjeros) faktai. Manau, ne vienas jaunesnės kartos lietuvaitis, gyvenantis Britanijoje, susidūrė su giminaičių ar draugų prašymu padėti pasirašyti sau „sy-vy“. Man neseniai teko rašyti CV savo artimai giminaitei, kuri Lietuvoje aukštąjį mokslą baigė gūdžiais sovietiniais laikais ir net nežinojo, kaip į anglų kalbą išversti daugelį dalykų, parašytų jos diplomo priede.

Kita problema – ji niekada neturėjo tokio dokumento kaip CV. Paprastai yra daug lengviau atnaujinti seną arba išversti į anglų kalbą lietuvišką CV, tačiau nei vieno, nei kito ji neturėjo. Taigi staigiai paklausta, kuriais metais baigė vidurinę mokyklą ir kuriais metais įstojo į VU, turėjo ilgai pagalvoti. Nematydama prieš save vadinamosios „darbo knygutės“, ji negalėjo prisiminti nei visų periodų, nei kada ir kur dirbo, kada išėjo iš darbo, kada gavo naują, kaip tiksliai vadinosi jos pareigos, kokią atsakomybę ji anuomet nešė ant savo pečių, ir – juo labiau – kokius papildomus kursus, kvalifikacijos kėlimo paskaitas ji lankė.

Taigi prieš užkraunant savo angliškai kalbantį giminaitį CV rašymo darbu, patartina pasidarius puodelį kavos ramiai atsisėsti ir pagalvoti. Continue Reading »

Buvo 1993-ieji, gruodis. Su keliomis klasiokėmis snieguotomis Alytaus gatvėmis žingsniavome į miesto centriniame parke veikusią kavinę „Lyra“. Buvome visos rimtai nusiteikusios – o ir proga rimta pasitaikė. Ėjome švęsti savo tuometinio dievuko gimtadienio. Tiesa, jam tą gruodžio 8-ąją suėjo 50 metų, ir miręs jis jau buvo daugiau nei prieš dvidešimtmetį. Taip norėjosi tada tikėti, kad pavyks kada nors nueiti į Džimio Morisono (Jim Morrison) ir The Doors koncertą.

Kas paskatino paaugles iš nedidelės Lietuvos provincijos susidomėti gauruotu amerikiečiu, vadinusiu save Driežu Karaliumi ir beveik niekad neišlipančiu iš odinių kelnių, sunku pasakyti. Manau, mane sužavėjo anuomet leistame itin progresyviame laikraštyje „Mes!“ perskaitytas straipsnis. Jei visai atvirai, ne straipsnis sužavėjo, o Džimio nuotrauka, kaip vėliau sužinojau, žymiausias jo atvaizdas, kurį žiniasklaida itin mėgo.

Įrašų gauti Alytuje buvo beveik neįmanoma, juolab kad neturėjau pažįstamų tarp senų Alytaus hipių, „Alytaus radijas“ gal kokį kartą pagrojo „Riders on the Storm“, bet kad įsigyčiau kasetę ir pati galėčiau trinti ją po keletą kartų per dieną, teko važiuoti į Vilnių. Kažkokios turistinės kelionės metu su drauge nusprūdome į plokštelių parduotuvę Tilto gatvėje ir čia oficialiai įvyko mano ir Morisono pažintis.

Šią seną aistrą prisiminiau, kai išvyniojau šiemetines kalėdines dovanas. Ilgiausioje ir aukščiausioje pakuotėje buvo The Doors by The Doors, storiausioje ir sunkiausioje – The Doors Perception, o lengviausioje ir mažiausioje – biografija Jim Morrison: Life, Death, Legend. Akys ant kaktos iššoko, galvoje ėmė skambėti „Oh show me the way to the next whiskey bar, oh don’t ask why, oh don’t ask why…”, o rankos nezgrabnai puolė vartyti knygų puslapius. Niekad nemaniau, kad dar tiek nuotraukų nesu mačiusi, tiek faktų nesu girdėjusi ir tiek bonus tracks nesu klausiusi… Kalėdos – stebuklų metas.

Nutilus kalėdinių „crackers“ pokšėjimams, išvyniojus krūvas dovanų, suvalgius dubenis mišrainių ir išgėrus kibirus porto, norisi už viską padėkoti sau, draugams ir artimiesiems. Ir Santa Klausui, ar, kitaip tariant, Kalėdų seniui. Štai kokį jį mato dienraščio „Metro“ karikatūristas Rick Brookes.

Taip, vėl ateina tas metų laikas, kai gatvės ima žiburiuoti lemputėmis, dirbtinės snaigės neva puošia vitrinas, o parduotuvės kasdien išgyvena cunamius, kai šluojama viskas, kas užsiliko per metus (arba per praėjusių metų Kalėdinį išpardavimą).

Tai tas metų laikas, kai būtina kas savaitę sušveisti po dėžutę angliškųjų „mince pies“, kai spauda prisipildo „top dešimtukais“ (Kalėdinių dovanų Jam ir Jai top 10, būdų kaip švęsti top 10, kuo apsirengti top 10, tinkamiausio vyno Kalėdoms top 10 ir t.t.), kai televizija ima anonsuoti savo „special edition“ laidas ir programas gruodžiui (pagražintas įžymybėmis, okupuojančiomis TV žaidimų studijas, pokalbių šou ir loterijas), tai tas metų laikas, kai norisi savaitgaliais čiuožinėti nuo kalniuko rogutėmis, tik, žinoma, sniegas įrašytas į visuotinį deficito sąrašą… Tai dienos, kai to sniego jei ir iškrenta koks milimetras, visa National Rail traukinių sistema patiria didžiausias sumaištis, o mašinistas entuziastingai praneša „Due to extreme weather conditions this train will terminate here”… Tai laikas, kai prisimeni Rusiją ar Skandinaviją, ir mąstai – jie tai kažkaip su sniegu ir traukiniais susitvarko… Continue Reading »