Kaip spręsti problemas su kaimynais?

Ką daryti, jei atsibudus ryte ir pažvelgus pro langą viskas, ką pamatai – tai po pievą ištampytos prikakotos kaimynų kūdikio sauskelnės?

Būtent toks mums išaušo šis rytas, kai priešais namą esanti žolytė (čia Anglija, čia žolė kiaurus metus želia) buvo „apsnigta“ šiukšlėmis – nešvariais ausų krapštukais, nuograužomis, vatos tumulais. Visą paveikslą išbaigė ant durų kilimėlio nusileidęs tualetinio popieriaus gabalas su kažkuo geltonu-rudu… Brr.

PROBLEMA 1

Problema šioje apylinkėje paprasta – lapės snapės. Dieną slepiasi kokiam krūmyne, o naktį išsliūkina ieškoti maisto. Vos atsikrausčius iš didmiesčio ir pirmą kartą šiukšlių surinkėjams išstačius savo maišus, kitą rytą pasišokinėdami rinkome savo per savaitę valgyto maisto pakuotes, daržovių lupenas ir kitas šiukšles. Mat nežinojome, kokia ta lapių problema DIDELĖ. Tačiau pasimokę, įsigijome plastikinį šiukšlių konteinerį su dangčiu, ir nuo tada grožimės švaria pievele.

O lapės čia gražios, kaip iš lietuviškų tarybinių multikų. Oranžinės, pūsta uodega ir gudriomis akimis. Ir kaip visada alkanos bei pasirengę išlukštenti apgraužtos vištos likučius iš tavo šiukšlių maišo.

PROBLEMA 2

Antra su šiukšlėmis Anglijoje susijusi problema – vėjas. Jei užsiimate šiukšlių išrūšiavimu perdirbimui (recycling), šiukšles tenka dėti į dvi skirtingų spalvų atviras dėžes – žalią (green for glass) ir violetinę (purple for paper). Dėžes šiuklių surinkimo dieną ištuština atvažiavęs sunkvežimis. Jei kokiu akmeniu neprispaudi tų popierių dėžėje, tai gali tikėtis po pusvalandžio pamatyti savo „Evening Standard“ nusirutuliojusį į gretimą rajoną. Vėjas pakyla baisingas (na, ne kiekvieną naktį, bet visgi) ir rankiok savo „junk mail“ po apylinkę kad nori.

Continue Reading »

„Butų valymas Anglijoje man padovanojo geriausius bičiulius“

Šiandien atplėšusi rytinį paštą, radau kvietimą.

markauskaite-invitation.jpg

Juodu raišteliu perrištas atvirukas kvietė į Anapilin išėjusios dailininkės Vilmos Markauskaitės darbų parodą. Atvirukas ne tik kvietė, bet ir priminė prieš metus gautą liūdną žinutę elektroniniu paštu:

„Just to let you all know that Vilma died from cancer on Monday 3 April 2006 at home in Kaunas, Lithuania. She was 45. She leaves two daughters: Justina and Emilija. I will remember her as a vibrant, determined and talented woman who was passionate about her daughters, her art and life itself.”

Taip anuomet rašė dailininkės vadybininkė – agentė Sara Tresider.

Continue Reading »

Kuo ypatingas britų humoras?

Įtrauktas į enciklopedijas, tituluotas ir liaupsintas, išaukštintas ir apdainuotas, suskirstytas į daugiau nei 10 rūšių ir naudojamas kaip stereotipas britų charakteriui nusakyti, jis lygiai taip pat gali būti neskoningas, parodytas netinkama forma ir netinkamoje vietoje, vulgarus ir „nepatoginantis“. Tuo įsitikinau per savo vakarinius ispanų kalbos kursus.

Per vieną iš pirmųjų pamokų teko kiekvienam prisistatyti prieš visą klasę, pasakyti savo vardą, profesiją, kilmės šalį, vedybinę padėtį ir kitas asmenines detales.

Mano grupėje visi pasirodė esą britai, išskyrus mudvi su graike Olga, teisininke. Kitų profesijos irgi ne mažiau įdomios: mokslininkas Russell, profesorė Isabella, autodetalių pardavėjas Gary, direktoriaus asistentė Sarah, asmeninė trenerė Jessica, interneto svetainių dizaineris Barry, produkcijos direktorė Rebecca, buvęs policininkas David ir… ginekologas akušeris Paul, keturiasdešimtmetis žilstelėjusiais smilkiniais.

Taigi, visi pasisakome, kas ką veikiame „gyvenime“. Akušeris ginekologas Paul, žinoma, sulaukia ne vieno kreivo moterų žvilgsnio.

Kai pradedame kalbėti apie amžių, dėstytojas Jose Fernandez ant lentos užrašo “¿Cuántos años tienes?”. Ispanai neturi skrupulų ir drąsiai klausinėja vienas kito (ar kitos!), kiek kam metų. Tiesiogiai išvertus, šis sakinys reiškia „Kiek metų turite?“.

Jose Fernandez rašikliu kelis kartus pabraukia šį sakinį lentoje ir paprašo dėmesio. Sako, mes, ispanai, dažnai juokiamės iš užsienio turistų, kurie vos pramokę pora sakinių, bando kalbėti ispaniškai, ir, žinoma, nekreipia dėmesio į tokias smulkmenas kaip maži ženkliukai ant raidžių. Štai jei šiame sakinyje “¿Cuántos años tienes?” ignoruosite virš n raidės esančią „bangelę“ ir vietoj „anjos“ ištarsite „anos“, ispanai jūsų klausimą supras taip: „Kiek užpakalio skylių jūs turite?“

Visa klasė leipsta juokais. Staiga, nei iš šio, nei iš to, Rebecca atsisuka į akušerį ir lepteli: „O! Čia kaip tik geras klausimas, kurį tamsta gali praktikuotis su savo pacientėmis!“

Klasėje įsitvyro nejauki tyla. Paulas suleidžia nagus į kėdės ranktūrius net krumpliai nubąla, visas išrausta, ir bando atkirsti – „tikru britiškuoju humoru“ – bet pasiduoda. Niekam, absoliučiai niekam situacija nėra juokinga. Paulas su Rebecca nuo tada nesišneka.

Looking extra money

Kažin, kiek darbo pasiūlymų sulauktų žmogus, kurioje nors Lietuvos skelbimų lentoje paskelbęs tokio turinio tekstą: “Aš būti iš Armėnas. Aš būti 23 metai. Ieškau ekstra pinigų. Aš studentas Vilniuje ir noriu dirbti kiekvieną dieną po 7 valandos ir savaitgaliais. Aš turiu mašiną. Ieškoti darbo Vilniuje ir Grigiškėse.”

Tokios egzistencinės-imigracinės mintys užklupo šįryt perskaičius skelbimą Gumtree:

spelling-mistake2.jpg
Creative Commons License