„Butų valymas Anglijoje man padovanojo geriausius bičiulius“

Šiandien atplėšusi rytinį paštą, radau kvietimą.

markauskaite-invitation.jpg

Juodu raišteliu perrištas atvirukas kvietė į Anapilin išėjusios dailininkės Vilmos Markauskaitės darbų parodą. Atvirukas ne tik kvietė, bet ir priminė prieš metus gautą liūdną žinutę elektroniniu paštu:

„Just to let you all know that Vilma died from cancer on Monday 3 April 2006 at home in Kaunas, Lithuania. She was 45. She leaves two daughters: Justina and Emilija. I will remember her as a vibrant, determined and talented woman who was passionate about her daughters, her art and life itself.”

Taip anuomet rašė dailininkės vadybininkė – agentė Sara Tresider.

Kiek teko imti interviu iš D.Britanijoje gyvenančių lietuvių, kaunietės Vilmos Markauskaitės papasakota istorija pasirodė jaukiausia. Šilčiausia. Prieš gerus trejetą metų sėdėdama su dailininke Londono Lauderdale House galerijos kavinukėje užrašiau ne vieną jos mintį. Pateikiu fragmentus.

Vilma Markauskaitė:

Gyvenant Lietuvoje mano ekonominė padėtis buvo labai sunki – privalėjau viena auginti dvi dukreles. Ne paslaptis, jog apie 1995-1996 metus lietuviai po truputį pradėjo važinėti uždarbiauti į užsienį. Lietuvoje, Kaune, visą gyvenimą dirbau „Jiesios” keramikos gamykloje porceliano gaminių dekoratore bei dailininke, vėliau – privačiose porceliano dirbtuvėse. Tačiau iš šios profesijos išgyventi anuomet Lietuvoje buvo praktiškai neįmanoma. Todėl ėmiau ruoštis kelionėn.

Londone teko dirbti ir sodininke, ir valytoja, mat prastai kalbėjau angliškai. Praėjus pusmečiui, ėmė atsirasti daugiau laisvo laiko, pradėjau mąstyti apie seną savo svajonę – tapybą. Lietuvoje niekada netapiau, nes vaikai, darbas atimdavo galybę laiko, o tapybą, jei apie ją ir pamąstydavau, laikiau prabanga, kurios negalėjau sau leisti.

Jau būdama Britanijoje, artimiesiems Lietuvoje pasakodavau: „Dirbu, tapau…“ Jie klausė, koks dar „tapau“? Ką tu ten darai? Tik gerokai vėliau, kai gavau šiokį tokį pripažinimą, daugelis įsiklausė į tą manąjį „tapau“.

Niekada neturėjau studijos, visada dalijausi gyvenamu plotu, nuomojau kartu su kitais žmonėmis, kad mažiau kainuotų, todėl visada buvau našta – juk kiek vietos užėmė vien mano darbai, molbertas ir dažai!

markauskaite-zvejai2.jpg

Niekada nieko nestudijavau, jokių menų ir jokio dizaino. Šis faktas Lietuvoje – visada labai didelė kliūtis ko nors pasiekti. Čia to nejaučiu – niekam neįdomus mano „profesinis pasirengimas” būti dailininke. Didžiojoje Britanijoje esu vertinama pagal tai, ką nuveikiau, ką darau – ir tai viskas, ko reikia.

Turiu savo agentę – Sarą Tresider, tačiau ji – tik viena iš daugelio man nuolat padedančių britų draugų. Prieš atvykdama į Angliją, buvau skaičiusi apie angliškąjį konservatyvumą bei šaltumą. Dabar, po tiek laiko, galiu tvirtinti, jog sutikau visai kitokius žmones. Lietuvoje žmonės dėl manęs tiek gero nepadarė, kiek padarė šioje šalyje: tiek piniginiu, tiek bet kokiu kitu atžvilgiu.

Visi mano tapybos darbai yra saugomi mano draugų britų namuose, paveikslai nėra „keliavę“ į Lietuvą.

Kas man gyvenime tuos dosnius, dėmesingus bičiulius padovanojo? Prisipažinsiu – butų ir namų valymas. Bendravimas su valomų namų šeimininkais išsivystydavo iki draugystės, mat britai paprastai tokį namų ruošos pagalbininką priima kaip šeimos draugą.

Kitais atvejais mane priimdavo dirbti vien todėl, jog susižavėdavo mano reklamine skrajute, ant kurios buvau nupiešusi dailią žąsį su šluota. Šis piešinukas, kurį palikdavau pašto dėžutėse, man surado geriausius draugus. Namų, butų savininkai valymo paslaugas siūlančių reklaminių lankstinukų gaudavo po keletą, ir taip iliustruotas lapelis jiems ne tik paliko įspūdį, bet ir sukėlė susidomėjimą manimi. Mane britai mielai priėmė į savo šeimas.

Keisti savo gyvenimą čia, Britanijoje, nėra taip skausminga, kaip versti gyvenimą aukštyn kojomis Lietuvoje.

***

Vilmos Markauskaitės darbai eksponuojami vasario 27 – kovo 11 dienomis Londono Lauderdale House, Highgate Hill, Waterlow Park, London N6 5HG

1 Response

2 June, 2011, 1:12 pm, Valius said:

Mes su Vilma – vienas kito didžiosios meilės. Gaila, kad vienas neišdrįsome to pasakyti, kitas – per vėlai tai supratome. Rašau daugiskaita, nes abu vienu metu padarėme tas pačias klaidas.
Materija -nepatvari, bet tavo švytintį šypsnį aš tebematau net ir juodžiausią naktį.
Nesididžiuodamas prisipažįstu, kad didelę dalį Vilmos paveiksluose esančių savitumų, težinau tik aš.
Išsaugokit Vilmą pasauliui, nes be Vilmos pasaulis – pilkesnis.
Kai vaikystėje mano tėvelis gulėjo mirties patale, aš vyliausi, kad jei kvėpuosiu su tėveliu vienu ritmu, tai, jo kūnui mirus, jis visuomet bus šalia manęs, nes mes kvėpuosime kartu. Kvėpuosime -reiškia gyvensime.
Vilmute Filmute, mes kvėpuojame kartu…

Leave a comment




XHTML: You can use these tags: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>


Please note: Comment moderation is enabled and may delay your comment. There is no need to resubmit your comment.

Creative Commons License