Net nežinojau, kaip reaguoti, taip ir sustingau tarpdury su dviem artipilniais kavos puodeliais rankose. Mat kasdien kiekvienas bendradarbis (įskaitant ir vadovą) visiems padaro po arbatos arba kavos puodelį. Taigi, įžengiu iš virtuvėlės į pagrindinę patalpą ir mano bosas prie visų sako:

-Sweetie, ar būtum nieko prieš, jei paprašyčiau palikti pravertas duris?

Šiuo atveju nereikia manyti, kad jis su manimi norėjo toje patalpoje užsidaryti, čia visas akcentas turėtų būti ties žodžiu Sweetie. Sweetie, arba Sweetheart, lietuviškai reiškia “saldute” (o gal “mažute”) ir man pasirodė absoliučiai netinkama forma kreiptis į savo darbuotoją formalioje aplinkoje.

Gal aš tos kavos nebūčiau iš nuostabos užsivertusi ant savęs, bet kitas kolega dar paantrino:

- Man tik pasigirdo, ar jūs tikrai ją pavadinote „Sweetie”?

Paraudęs šio nesusipratimo kaltininkas pats negalėjo patikėti, kad taip pasakė. O aš žinau, kad taip jis namie vadina savo dvylikametę dukrą… Kai prašo jos nusiauti batus, išsivalyti dantis ar paduoti televizoriaus distancinį.

Mano šoką tik padidino faktas, jog šią savaitę matyto BBC šou “Apprentice” dalyvis savo projekto moteris irgi visą laiką vadino “Sweetheart”. Nieko kito ir negirdėjai, tik jį, susikišusį į rankas kišenes ir bevaikantį moteriškes su savo Sweetheart šen, Sweetheart ten. Laidos finale iš 16 dalyvių būtent jis buvo ištrenktas lauk. O TV studijoje sėdėję žiūrovai, paprašyti įvertinti šį jo mažą “nekaltą” įprotį, beveik vienbalsiai nusprendė, jog toks būdas darbe kreiptis į moterį yra įžeidžiantis ir nepagarbus.

Na, paukštyte, mažyte, katyte, zuikučiu, gražute, mieląja, brangiąja neteko būti išvadintai darbe, bet negali žinoti, nes pasaulyje tai, pasirodo, yra paplitęs reiškinys!

Dar reikės su šiais malūnais pakovoti. Mat iki šiol moterys mano skyriuje (kai kurios net dviejų vaikų motinos!) gauna emailus, kurie pradedami taip: “Hi, Gals…”

Maniau, savaitei praėjus po vizito Lietuvoje, pasimirš ir tai, ką mačiau. Tačiau kaip koks vantos lapas prie atminties prilipo „Puikusis Šou“, stebėtas per TV3. Ne be reikalo – keleto minučių Tomo Augulio ir dviejų moterų (šį žodį čia vartoju atsargiai) pasirodymas PAGALIAU pamokė mane, kaip gi tobulai atlikti „Go-Go“ mankštelę. Ja mielai pasidalinsiu.

1. Kojos pradinėje vertikalioje padėtyje, atmestos į šonus dvigubai platesniame nei pečių plotyje. Rankas pakeliame į viršų, sulenkiame už galvos, kaklą gundančiai išlenkiame, pirštais kedename plaukus, siūbuojame klubais į šalis. Viena akimi stebime savo auditoriją, lūpos pravertos.

2. Abi rankas sudedame ant juosmens, ir paeiliui vieną ir kitą atmetame į šoną. Kratome plaukus, kurie, pageidutina, turi būti ilgi ir nudažyti viliokiška spalva. Kojas, tarsi apsimesdamos mažomis kukliomis mergytėmis, pristatome vieną prie kitos. Kuklios basutės nebūtinos, pratimui atlikti gali būti naudojami ir aukštakulniai kablukai.

3. Vieną koją šiek tiek kilstelime priglaustą prie kitos, taip tarsi norėtume atlikti gamtinį reikalą. Ritmingai judame, keisdamos kojas, galvą atkraginame ir purtome.

4. Rankas laikome virš galvos, o kojomis (ypač – klubais) siūbuojame taip, tarsi gliaudytume graikinius riešutus tarp kelių. Labai smarkiai kojų netrinkite, atrodysite desperatiškai.

5. Šis pratimas reikalauja itin daug pastangų. Rankas sudedame ant juosmens, kojos toje pačioje plačioje pradinėje padėtyje, pritupiame ir bandome klubais ir sėdyne ore piešti ratus. Šiam pratimui atlikti patartina naudoti itin trumpus šortukus, geriausia elastinius, pora dydžių per mažus, nes taip sudarysite įspūdį, jog žūtbūt norite iš šio drabužio išsilaisvinti.

6. Šis pratimėlis – pats nekalčiausias. Didžiausią efektą duos puikiai nustatytas žvilgsnis, bet nepamirškime ir pagrindinių raumenų – šlaunų ir blauzdų. Rankas dėliojame pakaitomis prie peties, tarsi gestikuliuodamos sakytume „Ką? Aš? Tikrai?“ Galima išspausti ir šypseną, šiame kontekste ji tiks.

7. Fatališkas, viską norinčios trenkti, mesti ir eiti per laukus kur akys veda šokėjos „žestas“. Šį pratimą naudokite, kai jau nusikalėte, pavargote ar norite parodyti, jog ne šokti susirinkote. Ranka pridėta prie pakaušio simbolizuoja susimąstymą. Pratimą naudokite kaip prieskonį visam šokiui paaitrinti. Skaityti toliau »

Kaskart grįžusi į Lietuvą, sėdu skaityti per mano nebuvimo laiką susikaupusį lietuviškų žurnalų archyvą. Spalvingi, seksualūs ir iššaukiantys viršeliai, deja, ne visada slepia atitinkamai intriguojantį turinį. Tačiau perlų pasitaiko. Šįkart vos nepaspringau mamos varškės apkepu perskaičiusi TV žurnalisto, dokumentininko Rimo Bružo mintis:

„Moterys nebenori gimdyti, vyrai nebenori vesti. Visi nori tik kruštis.“

Rimas Bružas, interviu „Žmonėms“, 2006 lapkritis

Blogeris – tai „pilietinės žiniasklaidos“ kūrėjas, o lietuviškai - barbė devyndarbė. Bet kurioje žiniasklaidos priemonėje kolektyvas dirba nemenkas: strategai ir investuotojai, savininkai ir žurnalistai, fotografai ir maketuotojai, kalbininkai ir teisininkai, buhalteriai ir kadrų skyrius, IT žmonės ir dizaineriai, reklamos pardavėjai ir vairuotojai, valytojai ir sargai.

Blogeris gi prisiima visas pareigas sau (dėl sargo, beje, nesu tikra). Jis pats susikuria blogo pavadinimą, pasivadina tam tikru niku, įsivaizduoja ir apsibrėžia savo auditoriją, pasirenka teminę kryptį bei rašymo stilių, jis nusprendžia tekstų pasirodymo dažnumą bei ilgumą, jis neretai pats fotografuoja, iliustruoja, trumpina ir ilgina, bendrauja su skaitytojais, cenzūruoja, taiso savo paties stiliaus ir gramatikos klaidas, reklamuojasi, siekia tapti geriausiu ir skaitomiausiu, bando aplenkti konkurentus, kviečiasi bendraautorius, juos redaguoja, prižiūri, kovoja, stengiasi, verčia užsienio autorių tekstus, tvarko savo darbo stalą, nuolat stebi konkurentus, o jei ima turėti kokios nors finansinės naudos iš kokios nors reklaminės kampanijos, tai dar ir patyli kur reikia. Ir ginkdie su kitu blogeriu nesitaria, kaip čia geriau padarius arba kaip čia smagiau parašius.

Tiek daug pareigų! Kaip minėjo vienas iš Lietuvos Blogerių Konferencijos pranešėjų, Lietuvos blogosferoje 99 procentai blogų yra šlamštas. Ar tik nebus tų pareigų prispausti ir nusekinti rašytojai rankas nuleidę ir iš blogosferos pabėgę?

Skaityti toliau »

Kai perki bilietus į Lenny Kravitz koncertą, net jei tai darai prieš gerą pusmetį, jaudintis ir nuogąstauti dėl nieko netenka. Kai perki bilietus į Buena Vista Social Club koncertą, pradedi netyčia bijoti.

Laikotarpiu nuo 2003 iki 2006, per trejetą metų, mirė net keturi šio legendinio Kubos muzikinio kolektyvo nariai: Ibrahim Ferrer, Ruben Gonzalez, Compay Segundo ir Pio Leyva.

D.Britanijoje bilietai į koncertus, teatrą, sporto renginius perkami jei ne prieš metus, tai prieš gerą pusmetį. Kovo 8-ąją vykusiam Buena Vista Social Club koncertui bilietus turėjome dar rugsėjį.

Tai buvo pats gražiausias moters dienos paminėjimas! Londono Hammersmith Apollo buvo sausakimšas. Dvylika žmonių scenoje neišdarinėjo fokusų marokusų, nešokinėjo nuo scenos, nemėtė prakaituotų marškinėlių ir rankšluosčių, netgi 5 skirtingų apdarų neparodė, ir choreografiškai menkai judėjo. Tačiau KAIP judėjo!

Vienuolika vyrų ir moteris, kukliais nevienodais kostiumais, kurių vienas kitas, matėsi, ne vienus metus tarnauja, atliko pačią gražiausią, karščiausią ir ilgesingiausią dainų rinktinę. Jokių efektų, jokių fonogramų.

Londono sales Kubos muzika užtvindo ne taip jau retai. Jei koncertai neatšaukiami, kaip nutiko pernai vasarą su Omara Portuondo, kita gausaus Buena Vista Social Club kolektyvo nare, porą kartų per pusmetį galima atrasti šaunų ir vertą dėmesio pasirodymą.

Kas nespėjo patekti į Hammersmith Apollo pamatyti Buena Vista Social Club, dar gali gauti bilietų į Londono Lotynų Muzikos Festivalį. Mes pasirinkome Eliades Ochoa, dainininko ir gitaristo, ne vienerius metus prisidėjusio prie Buena Vista Social Club, pasirodymą Londono Barbican centre. Kviečiu!