15 klausimų lietuviškų blogų autoriams

bla-bla.jpg

Blogeris – tai „pilietinės žiniasklaidos“ kūrėjas, o lietuviškai – barbė devyndarbė. Bet kurioje žiniasklaidos priemonėje kolektyvas dirba nemenkas: strategai ir investuotojai, savininkai ir žurnalistai, fotografai ir maketuotojai, kalbininkai ir teisininkai, buhalteriai ir kadrų skyrius, IT žmonės ir dizaineriai, reklamos pardavėjai ir vairuotojai, valytojai ir sargai.

Blogeris gi prisiima visas pareigas sau (dėl sargo, beje, nesu tikra). Jis pats susikuria blogo pavadinimą, pasivadina tam tikru niku, įsivaizduoja ir apsibrėžia savo auditoriją, pasirenka teminę kryptį bei rašymo stilių, jis nusprendžia tekstų pasirodymo dažnumą bei ilgumą, jis neretai pats fotografuoja, iliustruoja, trumpina ir ilgina, bendrauja su skaitytojais, cenzūruoja, taiso savo paties stiliaus ir gramatikos klaidas, reklamuojasi, siekia tapti geriausiu ir skaitomiausiu, bando aplenkti konkurentus, kviečiasi bendraautorius, juos redaguoja, prižiūri, kovoja, stengiasi, verčia užsienio autorių tekstus, tvarko savo darbo stalą, nuolat stebi konkurentus, o jei ima turėti kokios nors finansinės naudos iš kokios nors reklaminės kampanijos, tai dar ir patyli kur reikia. Ir ginkdie su kitu blogeriu nesitaria, kaip čia geriau padarius arba kaip čia smagiau parašius.

Tiek daug pareigų! Kaip minėjo vienas iš Lietuvos Blogerių Konferencijos pranešėjų, Lietuvos blogosferoje 99 procentai blogų yra šlamštas. Ar tik nebus tų pareigų prispausti ir nusekinti rašytojai rankas nuleidę ir iš blogosferos pabėgę?

Kad pareigos taip neslėgtų pečių, siūlau „špargalkę“ – 15 klausimų, kuriuos sau turėtų užduoti kiekvienas save gerbiantis blogeris:

1. Ar ši paklodė, kurią visą vakarą rašiau, bus kam nors aktuali?
2. Ar šis įrašas vietoj 20 pastraipų negali būti tik 5?
3. Ar laikausi elementarių mandagumo, etikos, rasinės santaikos principų?
4. Ar nevagiu kieno nors teksto?
5. Kaip rašosi šis arba anas žodis? Pavardė? Vietovardis?
6. Ar nešiūkšlinu interneto beverčiais paistalais?
7. Ar mano įrašas sukelia skaitytojui kokią nors emociją? Prajuokina? Papiktina? Užsiutina?
8. Ar rytoj nesigėdinsiu, nesidrovėsiu šitai parašęs?
9. Ar savo įrašu pasakau ką nors naujo? Ar bent vienas šį įrašą perskaitęs žmogus norės dar kartą prie jo sugrįžti?
10. Ar tekste pateikiau bent vieną smarkią, sumanią, suktą, efektingą mintį, idėją, frazę?
11. Ar tikrai turiu ir laikausi savo unikalaus rašymo stiliaus? Gal tą stilių man dar reikia sukurti?
12. Ar nusiųsčiau nuorodą į mano įrašą savo mamai? Merginai? Vaikinui? Dėstytojui? Darbdaviui?
13. Ar išdrįsčiau reikalui esant pridėti savo tikrąjį vardą ir pavardę prie šio teksto?
14. Ar mano įrašas nesugadins kam nors gyvenimo? (nebent blogo tema ir pakraipa būtų susikompromitavusių politikų išaiškinimas).
15. Ar yra kas nors, ko savęs dar nepaklausiau, o reikėtų?

Šie ir kiti klausimai yra pagrindinė priežastis, dėl ko negaliu išperėti po įrašą ar du kasdien ar bent jau kas antrą dieną.

Dėl tų sugadintų gyvenimų. Tai man bene svarbiausias rodiklis, ar leisiu tekstą į eterį. Pati ne kartą pasimokiau.

Buvo seni geri 2000-ieji. Vienai iš pramoginių TV šou laidų anuomet rengiau linksmus ir nelabai reportažus. Turėjome visišką laisvę! Sykį tema pasitaikė, sakyčiau, „delikati“. Laikraštyje suradome skelbimą: „Darome tam tikrų vietų šukuosenas vyrams ir moterims. Konfidencialu, švaru, patikima. Atvykstame į namus. Tel. …“ Bendradarbiai skubiai liepė skambinti tuo numeriu ir įrašinėjant pokalbį ištraukti kiek įmanoma daugiau informacijos. Pakėlė ragelį vyriškis, kuris, pasirodo, tas šukuosenas ir daro. Tikrą interviu (į kamerą) jis duoti atsisakė, taigi teko išsivilioti jį kur nors ir slapta įrašyti pokalbį, nufilmuoti jo veidą ir t.t. (Man ir dabar kupra pagaugais eina, kai prisimenu!)

Blogiausia, kad jis nesunkiai išsiaiškino, kad jokios šukuosenos aš jam daryti neleisiu (!!!) ir kad jis arba turi duoti normalų interviu, arba mes jį parodysime tokį, kokį jau vis vien nufilmavome (žmonių teisės į privatumą ir t.t. Lietuvoje – kita tema). Įkalbėjome vargšą vyriškį papasakoti visas savo verslo subtilybes, pažadėdami veidą taip uždengti, kad niekas nesupras, jog ten jis.

Nepatikėsite, bet tai buvo pati nemaloniausia istorija, į kurią teko įsivelti! Ištransliavus siužetą, vyriškis ėmė grąsinti, skambinėti į kontorą, slankioti aplink pastato langus, daužyti duris, sekioti, rašyti laiškus ir pan., mat teigė neturįs „kur dėtis“, nes jo išsižadėjo šeima, tėvai, draugai ir t.t., mat kažkas jį tame siužete atpažino!… Jis neva prarado klientus, pajamas, įgijo šlykščią reputaciją ir nieko jam daugiau nelieka, kaip atimti sau gyvybę!

Vėliau viskas aprimo, o po kelių metų mačiau jį žingsniuojantį Trakų gatve. Lengviau atsikvėpiau.

Jei blogai laikomi pilietine žiniasklaida, galbūt verta vieną kartą parašyti ir 9 kartus paskaityti prieš publikuojant? To ir linkiu bičiuliams blogeriams. Susitiksime, tikiuosi, kitais metais, antrojoje blogerių konferencijoje!

Nuotraukos iš 2007-ųjų metų konferencijos

9 Responses

21 March, 2007, 10:00 am, Laurynas M. said:

Dalyvavai konferencijoje?

Turiu klausimų Tau
1. Sugalvoji įrašo (posto) temą tikslingai arba spontaniškai?
2. Ar ilgai įrašą laikai kaip juodraštį?
3. Kiek laiko užima parašyti vieną tvarkingą įrašą?
4. Ar taisai jau parašytus įrašus?

Dėkui 🙂

21 March, 2007, 10:11 am, admin said:

Labas, Laurynai, ačiū už klausimus, žinau, kad jų gali būti ir daugiau, ne tik 15-ka!

Atsakysiu:
1. Tema dažniausiai atsiranda spontaniškai, skaitant žinias, stebint aplinkinius, perkratant prisiminimus. Tačiau yra temų, kurias suplanuoju. Tarkime, dabar jau žinau, jog turėsiu parašyti apie nekilnojamo būsto pirkimo UK procesą.

2. Kaip juodraštį laikau neilgai, nes jei per pora dienų jo nenugludinu iki tinkamo, tai jis, tikėtina, nieko vertas ir eterio neišvys.

3. Įkvėpimui esant, pakanka gero pusvalandžio. Lengviausiai rašosi istorijos, kurių pagrindas – nuotykis, įvykis, kuriame pati buvau. Jei tema bendresnė, dažnai užtrunka ilgiau – surasti tinkamas nuorodas ir t.t.

4. Jau publikuotų įrašų stengiuosi nekeisti, nebent pražioplinau raidę, kablelį ar įdėjau nuorodą į URL, kuris po savaitės nebeveikia. Tada keičiu.

21 March, 2007, 2:42 pm, Lina said:

Pastebejimai teisingi, skatinantys atsirasti autoriaus atsakomybes jausmui visu pirma sau, o po to ir skaitytojui. Juk del internetinio slamsto virtuali erdve neretai ir laikoma virtualia siuksliadeze. Jei butu daugiau ne siaip “bla bla bla” blogu (ir jie nebutinai turinio prasme turi buti labai angazuoti), galbut ir i blogerius Lietuvoje butu ziurima ne tik kaip i virtualioje erveje zaidziancius mazvaikius. Klausimai astrus, verti buti uzduoti kiekvienam reguliariai interneto edveje besreiskianciam autriui – tiek bloggeriui, tiek komentatoriui. Ir as susimasciau… 🙂

21 March, 2007, 10:03 pm, Dovilė said:

Oho. Kažkaip net pradėjau dvejoti dėl savo blogo reikalingumo.. Matyt, reikės susiimti.
Labai teisingi klausimai ir verti būti perskaityti kiekvieno dar prieš pradedant rašyti blogą.

12 April, 2007, 9:17 am, Pranas said:

Gerb autoriau, o jūs ar nepasikolinote šio posto minties iš kurio nors konkretaus anglų kalba rašančio autoriaus (ar kelių autorių?) Atsakykite prašau nuoširdžiai.

12 April, 2007, 6:16 pm, admin said:

Gerb. Pranai, aciu uz klausima, ne, nepasiskolinau ir nepavogiau.

13 April, 2007, 7:40 am, Raimundas Zabarauskas said:

Iš esmės sutinku su kiekvieno iš šių klausimų potekste. Kaip tik dėl to neleidžiu savo bloge komentuoti.

13 April, 2007, 10:11 am, Pranas said:

Na man toks įtarimas kilo, nes pastaruoju metu per ktt prasirito anglakalbių nuorodų banga į patarimus kaip rašyti blogą. na bet galbūt mzan tik pasirodė, kad tai sutampa laike.
Gink Dieve neturėjau net minties apie vagystes, malonu, kad geros idėjos kyla ir lietuviškai rašantiems autoriams.

15 May, 2007, 2:35 pm, T. said:

10/10 !

Leave a comment




XHTML: You can use these tags: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>


Please note: Comment moderation is enabled and may delay your comment. There is no need to resubmit your comment.

Creative Commons License