It’s the little things that matter

Kelios dienos, praleistos Barselonoje, praplaukė greitai ir girtai. Tačiau ar dar norėčiau grįžti į šį miestą? Chm. How about never?

Kiekviena kelionė, ypač poilsinė, juk susideda iš mažų dalykėlių. Barselona gali susidėti iš puikios architektūros, nuostabaus maisto, parduotuvių, spalvų, flamenco, klubų, saulės, jaukių restoranų, gražių karštų ispanų ir dar karštesnių šokių.

Ji taip pat gali susidėti ir iš kitokių, į kelionių gidus nepatenkančių dalykų. Žmonių irzlumo, nemandagumo, grubumo, pernelyg neatsakingo atsipūtimo, tingėjimo, nešvaros, triukšmo, perpildytų gatvių, dulkių, ir t.t.

berselona-skurdas.jpg

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, jie prasideda vos iškėlus koją Katalunijos sostinės oro uoste. Pasigauname taksi:

– Hola! Prašome nuvežti į viešbutį Hotel De L’Arc.
Hotel De L’Arc?
– Si, Hotel De L’Arc. Adresu…
– A, žinau žinau, – nutraukia. – Hotel De L’Arc.

Po trisdešimties minučių privažiuojame pastatą. Iš visko sprendžiant – viešbutį. Iškabos ant fasado nesimato. Jis mus išlaipina, paima atlygį ir nuvažiuoja.

Apėję 3 ratus ir suradę akmeninėje plokštėje išgraviruotą viešbučio pavadinimą, randame špygą taukuotą. Pavadinimas skelbia: Hotel Arts. Tenka imti kitą taksi ir važiuoti į tikrąjį Hotel De L’Arc. NICE.

Viename iš didžiausių Barselonos maisto turgų La Boqueria renkamės vaisius, alyvuoges, sūrį, Sangrią (o kaipgi). Dar reikia daržovių. Prie pomidorų sustoję paimame porą riebių gražių raudonskruosčių, kai staiga iš už prekystalio išlindusi moteris, kurios veidas niekada nematė šypsenos, pradeda staugti ispaniškai. Mano beginners ispanų kalbos žinių nepakanka iššifruoti jos isterijai, tad spėjame, jog yra nelegalu ir neleidžiama maisto markete liesti pirštais daržoves, kurias šiaip ar taip pats ir nusipirksi. Pomidorus perkame pas gretimo prekystalio šeimininką. NICE.

Jau vėlai vakare mažoje duonos parduotuvėlėje, prieš pat jai užsidarant, pastebiu labai arti prie mūsų iš nugaros priėjusį vyriškį. Laikydamas priešais save perlenktą striukę, jis tyliai ramiai bando atsegti mano draugės rankinę. Pakeliame šurmulį, ir jis dingsta. Draugė įsitikinusi, jog vyriškis iš Rytų Europos. NICE.

Bet gana bičinti. Visa kita buvo svaigiai gerai.

Kuo pamalonina Anglija, žemė maitintoja?

Mes, lietuviai, esame labai tampriai suaugę su gamta ir jos resursais. Laikai, kai mano močiutė kaime viską augindavo / gamindavo pati (pirkdavo tik druską, cukrų, muilą ir proškas), dar nenustumti į užmaršties seklyčias, ir dar puikiai žinau ir įsivaizduoju, kaip:

gaminama varškė, kepama duona ant ajerų, kemšamos dešros ar vyniojami vyniotiniai, kaip rūkomi lašiniai, raugiami kopūstai;

Kaip verdama uogienė, marinuojamos daržovės, kaip sukamas sviestas, džiovinami grybai, kaip renkami čiobreliai arbatai, kaip rezgamos česnakų pynės, lukštenami šabalbonai;

Kaip džiovinami kopūstų lapai bulvinėms bandoms, kaip plaunamos kiaulės žarnos vėdarams, kaip verdama šaltiena ar pjaustomi obuoliai džiovinimui;

Kaip nuo piktžolių atskirti rūgštynes, išvirti dilgėlių sriubą, malti kepenis paštetui, rinkti vištidėje kiaušinius, darinėti silkę, ir aš netgi nesu gimusi ir augusi kaime!!!

Taigi procesas nuo neapdirbtų gamtos produktų iki galutinių patiekalų dažnam lietuviui aiškus kaip dieną, net ir vidurinės nebaigę sugeba atrasti sąsają tarp karvės ir jogurto (LRT laida „Klausimėlis“ tokias prielaidas, deja, lengvai paneigia, bet vis tiek – juk nekalbu apie Napoleoną ar impičmentą).

Britanijoje, deja, masės augina vaikus, kurie neskiria kivi nuo bulvės, galvoja, kad bulvių traškučiai (crisps) pagaminami iš kažkokių mistinių sintetinių ingredientų, o miške neatskirtų žemuogės nuo gilės.

Mano bendradarbis britas paranojiškai meta lauk viską, ką randa darbiniame šaldytuve su prieš minutę pasibaigusia galiojimo data. Ypač jei tas galiojimo terminas pasibaigė TOS DIENOS RYTE!!!

Su juo ir išvystome pokalbį. Sakau, kaip manai, mano sena močiutė Lietuvos kaimo glūdumoje, kuriai virš 86-erių, kaip ji žino, kada jos raibų vištelių padėti kiaušiniai „išėjo iš naudojimo termino“?

Tyla.

Kaip ji žino, kada karvės pienas pagedęs, o kada dar ne? Kada apgliaumijęs sūris netinkamas valgyti, o kada dar galima jį išgelbėti? Kada žuvį reikia mest lauk, o kada dar gera?

Jis tik trauko pečius: „All I care about is the use-by-date“. Ir turbūt galvoja, „These bl**dy weird Lithuanians!”

Nenori klausytis, kad pakanka stebėti produkto ar gaminio išorę, kvapą, tekstūrą, spalvos ar formos pokyčius, ir pasitikėti sveiku protu. Ir neversti lauk normalių pomidorų, nes taip diktuoja pakuotė. Jis kemšasi ausis, kai pateikiu statistiką, jog beveik ketvirtis maisto produktų D.Britanijoje išmetama lauk dar naudotinos būklės. Mano kolegai tai nė motais.

Kita priežastis, kodėl prisiminiau visas su bobutės kaimu susijusias maisto gaminimo ir kilmės istorijas, tai gamtiniai resursai, kurių patys britai nenaudoja dėl paprasčiausio nežinojimo.

Taip, galbūt lietuviai Airijoje persistengė maistui išgaudydami viską, kas juda vandenyje ir turi žvynus, tačiau man širdis neleidžia ramiai praeiti pro žemėn nunokusias uogas metantį gervuogių krūmą. Panašūs atradimai prasidėjo praėjusią vasarą, kai Londono triukšmą ir stresą iškeitėme į Anglijos suburbiją. Aną liepą ne kartą kirtome blynus ar rytinį jogurtą su šviežiomis gervuogėmis, o rudeniop gliaudėme lazdyno riešutus (maniškiui AKYS iššoko sužinojus, kad parduotuvėje perkami hazelnuts būna balti ir mikšti, kai dar nepilnai prinokę).

Šį savaitgalį tris valandas praleidę netoli esančiame miške, namo parėjome žinodami – vasara bus dosni mėlynėmis. Ir kaip jas pražioplinome pernai?

Dienos citata: stilinga TV eterio kalba

Per internetinį TV stebiu LNK “Grožio mokyklą”. Aprangos kodo ir stiliaus gudrybių moko dailininkė ir dizainerė Dalia Jurginienė.

„Aš noriu parodyti, kaip elgiasi ir atrodo damos. Ar žinot, kas čia tokia? (rodo būsimoms „misėms“ iškarpą iš žurnalo su Kate Middleton nuotraukomis). Taip, teisingai, Princo Viljamo mergina. Ir matot, kaip jinai atrodo? Jokio nuogo pilvuko, jokių papukų čia nesimato.“

LNK, Grožio mokykla, 2007.03.30

O sakykite, kalbos stilius įeina į bendro stiliaus sąvoką? Nes aš mėgstu manyti, jog moterys turi krūtinę, biustą arba bent mažų mažiausiai krūtis

Dienos citata: apie laisvę ir nosies šnerves

Velso baruose ir pubuose nuo vakar ryto 6 valandos užsikurti cigaretę yra… nelegalu. Spaudoje ir pačioje visuomenėje užvirusių diskusijų metu nuskamba ne viena skambi frazė apie asmens laisvės suvaržymą, kišimąsį į privatų piliečių gyvenimą, pasirinkimo nebuvimą ir t.t. Per rytinį radiją nugirdau smagų Valstybės pareigūno posakį (reikės jį kada ir pačiai panaudoti, jei kas bumbės dėl rūkymo draudimo):

“Your freedom ends where my nostrils begin”. (Nežinomas politikas)

Valia ir jos statybinės problemos

Skambina Valia, arba Valentina, mano rusaitė bičiulė. Su vyru Londono centre neseniai nusipirko butą ir teiraujasi, ar nepažįstu kokių nors gerai ir pigiai darbus atliekančių dažytojų (dekoruotojų). Keletas fragmentų iš mūsų pokalbio:

Žinai, reikia sienas pašpakliuoti, patvarkyti, nudažyti ir taip toliau. Žinai, nesinori kokį tinginį anglą pasiimti. Jau geriau savus, tarybinius pacanus naudoti. Jie, žinai, ukrainiečiai, rusai, lietuviai, nu iš Rytų Europos, tai visų rankų meistrai, idealiai padaro, pagal sovietinį standartą.

Negaliu ginčytis, nagingi lietuvaičiai, tik tie jos sovietiniai palyginimai akis kabina. Ji tęsia:

Tai žodžiu, aš ėmiau ir paieškojau per Gumtree.com Suradau kažkokį stalių ar dažytoją, tik problema ta, kad lenkas. Nu, žinai, galvoju, mes visus juos apmokėme rusiškai kalbėti, kaip ir jus ten lietuvius, bet šitas nesileidžia rusiškai net į kalbas!!! Nieko sau, sako, tik angliškai! Košmar ta kakoj!

Taaaaip. Valia su manimi irgi niekada – NIEKADA – angliškai nekalba, nors man taip lengviau ir liežuvis mažiau laužosi, o lietuviškai jos kol kas dar neapmokiau. Vargu ar pavyktų.

P.S. Gal kas žinote gerų lietuvių stalių ir statybininkų, dirbančių Londone? Valia būtų dėkinga!

Creative Commons License