In memoriam Mantas Šamanas Gimžauskas

mantas_samanas_gimzauskas.jpg

(1976 02 06 – 2007 03 11)

„Dabar jau galima atsigręžti atgal, o atsigręžus diena atrodo lyg egzotiškas žvėris, netekęs stuburo.“

Mantas Šamanas Gimžauskas, 1995.10.31 Kupiškis, Šamano Irštva

Kažin, ar jau laikas gręžiotis atgal, ir kas pasakys ar patars, kokiu būdu ir kokia forma prisiminti tragiškai žuvusį bičiulį bus tinkama. Poetas, Šamano bendraamžis Antanas Šimkus atsisveikindamas rašo:

“Šamanas kūrė eiles – kai jas skaitydavo, suklusdavo net triukšmingiausi poezijos vakaro lankytojai; rašė revoliucingus manifestus – jie skambėjo daug įdomiau nei garsių politikų pareiškimai; tiesiog kalbėjo – žaižaruojančios sakinių kaskados buvo tarsi melodija, plukdanti pas tik jam žinomus actekų dievus. Šių dalykų irgi niekas nepakartos.”

Anais laikais gyvavęs itin progresyviu atrodęs žurnalas “Moksleivis” kas mėnesį spausdindavo rinktinių jaunų pradedančių poetų darbus: tarp straipsnių apie “Turboreanimaciją” ar “Šiaurės Kryptį”, galėjai rasti neprastai sumaketuotus poezijos puslapius, kur rašiklius ar plunksnas bandė Tomas Slombas Butkus, Mantas Gimžauskas, Antanas Šimkus, Mindaugas Valiukas, Mindaugas Kvietkauskas, Donaldas Apanavičius, Vytautė Kuzmickaitė ir kiti jauni autoriai. Tuometinis “Moksleivio” vyr. redaktorius Algimantas Zurba buvo ir Jaunųjų filologų konkurso sumanytojas bei pradininkas, ir šis konkursas (o gal labiau jo finalai kasmet vis skirtinguose Lietuvos miestuose) leido po kraštą išsibarsčiusiems kūrybingiems moksleiviams susitikti.

Filologų konkursai turėjo nemažai sekcijų – be prozos ir poezijos, dar buvo vertimų, kūrinio analizės, tautosakos, publicistikos, esė, kalbos ir dramos skyriai, į kuriuos savo darbus atsiuntę moksleiviukai privalėjo kaip zvanai sėdėti skirtingose auditorijose (ar klasėse) ir ginkdie nesimaišyti tarpusayvje. Valdemaro Kukulo vadovaujama poetų sekcija, žinoma, labiausiai traukė į filologiją linkusių merginų akis ir ausis, mat turėjo didžiausią procentą vaikinų (ir, ko gero, didžiausią procentą talentų!).

Man teko dalyvauti trejeto konkursų finaluose (1993-1995), vykusiuose Prienuose, Telšiuose ir Marijampolėje. Poetai labai retai (o gal ir niekada) nedalyvaudavo konkurso organizatorių surengtose vakaronėse-žiburėliuose, jie mieliau rinkdavosi privačią – savo sekcijos – kompaniją. Jei neatrodei nuobodi abiturientė ilgu sijonu ir nekirptais plaukais bei apsmukusiais megztiniais, turėjai mažutį šansą į tuos neoficialius poetinius vakarus papulti (čia prisipažįstu, kai kuriais metais mano sijonai ir megztiniai buvo ITIN apsmukę ir poetų private vakarėlius mačiau kaip savo ausis).

Konkursuose būtent apie tuos metus pasisukiojo tokie žmonės kaip Mykolas Katkus, Andrius Tapinas, Donalda Meiželytė bei Laura Sintija Černiauskaitė, taigi intelektualių pokalbių, ginčų, ar tiesiog idėjų koridoriuose ar autobuse vežant į kokią ekskursiją galėjai pasiklausyti kiek geidei.

Kiek atsimenu, Mantą jau tada vadino Šamanu, gal jis taip ir prisistatinėjo, o gal niekam mintis vadinti jį kitaip ir nekildavo.

“Mantas Gimžauskas garsėjo kaip neprilygstamas idėjų generatorius. Draugai buvo įpratę, jei tik kas, kreiptis į Šamaną. Gilus Manto intelektas bei itin aštrus protas veik visada pagelbėdavo. Jo monologai įvairiausiomis, dažniausiai – kultūros, temomis galėjo vykti bet kur, nuo Vilniaus parduotuvės iki Panevėžio literatūrinės žiemos tualeto.” (Kęstutis Navakas)

Monologų meistras, bet kartu ir dialogo virtuozas, Šamanas niekada neieškojo temų ar žodžio kišenėse, ir jokiu būdu bato galu nežarstė šaligatvio akmenukų, nudelbęs akis ir nesumetantis, ką gi čia pasakius. Mono(dia)logai tikrai galėjo vykti nešvariame Telšių vidurinės mokyklos koridoriuje, šlaminant rudeninius Poetinių Druskininkų lapus ar žingsniuojant tada dar neelitiniu apgriuvusiu Užupiu.

Trumpos internetinės Šamano biografijos labai sausos ir išgręžtos, žinant, kiek daug žodžių ir kiek daug idėjų, projektų, akcijų, manifestų yra gimę Manto galvoje.

“NesirÅ«pinimas „asmenine statistika“ – dar vienas bendras Å¡ių talentingų žaidÄ—jų (Manto Gimžausko ir kartu žuvusio jo bičiulio Remigijaus Audiejaičio – aut. past.) bruožas. BÅ«tent dÄ—l Å¡ios priežasties liko (…) daugybÄ— puikių po interneto ir kitas erdves iÅ¡sisklaidžiusių Å amano tekstų, pieÅ¡inių, tačiau taip ir nespÄ—jusi pasirodyti knyga.“ (Antanas Å imkus, „LiteratÅ«ra ir Menas“)

Keletas Šamano tekstų nusėdę ir mano archyvuose iš ano dešimtmečio. Kai dar nebuvo mobilių telefonų, elektroninio pašto, SMSų, chatų ir internetinių socialinių bendruomenių, o du tame pačiame mieste gyvenantys žmonės dažnai vertėsi bendraudami ranka rašytais laiškais ar rašteliais, perduodamais per bendrus pažįstamus. Šamanas yra išleidęs ne vieną, pasak jo paties, „eksperimentinę knygutę“, dažnai tik vienu egzemplioriumi, ranka rašytą ir rankomis įrištą, o vieną iš jų 1995-aisiais gavau ir aš, Kalėdų proga.

samanas-knyga.jpg

Kaip rašo Bernardinai.lt, “M.Gimžauskas buvo poetas, vertėjas – jo pirmoji knyga sudaryta iš tuščių popieriaus lapų, prie kurių buvo prisegtas pieštukas.” Prie mano Kalėdų dovanos pieštukas nebuvo prisegtas. Nežinau net, ar šie dešimt Vilniuje 1995 lapkričio-gruodžio mėnesiais rašytų eilėraščių dar buvo kur nors publikuoti, ir kas bus tas žmogus, kuris imsis užduoties surinkti išsklidusius Šamano tekstus ir piešinius į vieną knygą.

Vienas iÅ¡ įdomesnių eilÄ—raščių juodų virÅ¡elių knygutÄ—je yra apie… žurnalistikÄ…. Mat Å amanas, baigÄ™s vidurinÄ™ mokyklÄ…, nusprendÄ— mokytis žurnalisto amato (ar profesijos, kaip pageidaujate). ŽurnalistikÄ… pora kursų žemiau studijavau ir aÅ¡. Besimokydamas viename kurse su ska grupÄ—s Dr.Green vokalistu Domu Kunčinu ir anksčiau grupÄ—je Marichuana grojusiu Martinkumi, Å amanas nesistengÄ— įšokti į tradiciniu tapusį žurnalistikos traukinį (esi fuksas – privalai raÅ¡yti pradinuko lygio žinutes į laikraÅ¡tį „Pirmadienis“, esi antrakursis – privalai eiti praktikuotis į LRT „Vakaro žinias“, esi trečiakursis, jau turi surimtÄ—ti ir imti raÅ¡yti „Verslo žinioms“, o ketvirtame kurse – prastai lankyti paskaitas ir pečiais trintis su Seimo nariais kokiose bereikÅ¡mÄ—se preskonfose). Å is profesinio gyvenimo – ar karjeros – maketas Å amanui netiko ir žurnalistikos studijų jis nebaigÄ—.

mantas_gimzauskas_eiles.jpg

J.I.M. (apie žurnalistiką)

tai ne namai tai namas kuriame
dažniausiai nustembu kai pajuntu
kad gera
ir jau nesistebiu kuomet išdaužo langus
bažnyčios gotikiniai šešėliai o langų
vitražas į popietės akimirkas suskaldo
ryto saulÄ™
namai toli o namas pilnas žurnalistų
čia
kur šitaip lengva dūmais kilt į dangų
ar pelenais nusÄ—sti ant Å¡aligatvio
kad žmonės:
žurnalistai (…) anarchistai (…) karjeristai
eitų pro tave
mašinos mąstančios ar vien tik urzgiančios
važiuotų tol kol susilietų akyse
bokštelis bekešo viršūnėj
žolės likučiai tarp asfalto ir šaligatvio
ir užrašai ant bernardinų gatvės sienų
ir striukės atpažįstamos iš tolo
ir besimokantys tapt veidrodžiais veidai
jurga ir mano interviu sukurtas niekam
ir išmestas po valandėlės iš galvos
į šiukšlių dėžę prie
Å¡vietimo ministerijos

Labai retai pasijuntu taip, jog atiduočiau viską, kad tik per kokias 5 minutes iš D.Britanijos galėčiau atlėkti iki Vilniaus. Vienas iš tų atvejų – vakar, kovo 31 dieną, Vilniaus Mokytojų Namuose vykęs draugų vakaras, kurio metu dar kartą paminėtas Manto Šamano Gimžausko ir jo bičiulio Remio Audiejaičio atminimas. Nors neturėjau galimybės stebėti vakaro metu rodytos vaizdo medžiagos, negirdėjau ir dainų anei eilėraščių, labai norėjau prisijungti ir salės kamputyje patylėti.

Atrodo, liko tiek nedaug – tik sauja eilÄ—raščių, surinktų į Å amano knygelÄ™-rankraÅ¡tį, po Woodstock archyvų peržiÅ«ros Manto irÅ¡tvoje Vilniuje raÅ¡ytas raÅ¡telis ir į keturis lapus sugulÄ™s laiÅ¡kas iÅ¡ KupiÅ¡kio, su voke užsilikusiais sudžiÅ«vusiais oranžinio gvazdikÄ—lio žiedlapiais. Bet tik atrodo. Nes likÄ™ daug, neiÅ¡matuojamai daug daugiau.

Atnaujinta (Vasario 28, 2014): Visi knygelės J.I.M. eileraščiai dabar sugulę internetiniuose Šamano kūrybos namuose.

4 Responses

3 April, 2007, 7:29 pm, Lina said:

Manta visuomet prisisminsiu kaip silta ir isprotejusi zmogu. Gal but mes visi buvom tuo metu savotiski beprociai… Teko daug laiko kartu pralesti Kosciuskos gatvej. Kartu studijavom. Kartu svajojom. Kartu kurem. Daug prisiminimu, dialogu nuotrupu, uzfiksuotu vaizdu. Buvo gera buti kartu.

[…] po Mantui atminti skirto įraÅ¡o gavau žinutÄ™ iÅ¡ ilgamečio Å amano bičiulio ir bendraminčio, poeto Tomo Slombo Butkaus: (…) […]

26 December, 2008, 1:48 am, ruta said:

katik skaiciau gimzausko knyga. puiku. zodziai, netiketi paradoksai. kaip gaila, kad jo nebera. gaila, kad daugiau nieko nebesukurs. pasineri i teksta, gilu, klampu ir isgyventa. sis vakaras kitoks, dziaugiuosi, kad ji atradau.

4 February, 2010, 11:37 am, balta žiema said:

pasiilgau aÅ¡ JO…

Leave a comment




XHTML: You can use these tags: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>


Please note: Comment moderation is enabled and may delay your comment. There is no need to resubmit your comment.

Creative Commons License