Uan paund syksty plyz. Siank ju very mač || BBC

Visiems yra taip nutikę. Išlipate iš traukinio kokioje nors Londono traukinių stotyje ir nusprendžiate mažame kioskelyje nusipirkti late kavos išsinešti. Iš pripratimo gėrimą užsakinėjate angliškai, jau kuičiatės kišenėse ieškodamas monetų, kai staiga… kilstelėjęs akis pardavėjos kortelėje perskaitote „Jurgita“.

Yra du variantai, kaip sureaguosite jūs ir lygiai tokie pat du variantai, kaip sureaguos Jurgita.

Pirma, jei esate nosį užrietęs lietuvis, kuris jaučiasi 100 proc. “įsiintegravęs į visuomenę“, pokalbį ir finansinį atsiskaitymą pravesite angliškai. Tuo pačiu spėsite apžiūrėti merginą, dar pasiklausysite, kokio lygio jos anglų kalba, ir sumurmėjęs „Thanks“ nueisite.

Antra, jūsų atlapa siela užniūniuos sau kokią lietuvišką melodiją ir kalbą iškart pradėsite lietuviškai. Dar prie viso to paklausite, iš kur Jurgita besanti, ar jai čia patinka ir ar šviežios tos bandelės.

Jurgitos reakcija irgi bus dviguba. Pirmuoju atveju ji šyptels sau lūpų kampučiu pamaniusi, kad nu ir šlykštynė litovcas, maivosi demonstruodamas, kad atseit ne lietuvis, o antruoju suskubs plepėti smagia lietuviška šnekta ir kavutę padarys itin skanią.

Tai čia du chrestomatiniai atvejai. Realybėje tenka susidurti su daug daug daugiau situacijų. Vienoje sumuštininėje Old Street visa komanda lietuvių merginų išrikiuotos dirbo nuo aušros iki apypiečio, ir visos susiraukusios niekada neatsakinėdavo man lietuviškai, net jei garsiau pasakydavau labas. Tada nustojau, nes ėmiau įtarti, jog dar iš to pykčio prispjaus į mano jacket potato.

Tuo tarpu vienas lietuvaitis bičiulis (nešpėtnas vaikinas, ko norėti!) savo vietinėje sumuštininėje taip lietuvaites prisijaukino, kad tos net pasišokinėdamos lėkdavo jo aptarnauti, pridėdavo papildomo kumpio, bekono ir dešrelių į tą jo panini, kad tas „sumuštinis“ net nesusivoždavo. Negana to, vaikinas visada už tą super-duper šedevrą mokėdavo pusę kainos. Vadybininkai, nesuprasdami, apie ką klientas ir pardavėja lietuviškai čiurškia, nieko niekada nepastebėjo.

Britų gyvenime jų vietinė kavinaitė labai svarbi. Tokia nedidelė, kurioje jie paprastai nesėdi, o tik įeina, nusiperka ir išsineša. Ir britai nėra tokie jau žlibi, kad nepastebėtų, jog jų rytinę kavą vis dažniau ir dažniau verda merginos iš rytų Europos.

Viena iš BBC sketch komedijų nusprendė situaciją kavinėje perkelti į ekraną. „Ruddy Hell! It’s Harry And Paul” už kavinukės prekystalio pastatė dvi lenkes (nors jos taip pat gali būti čekės, slovakės, lietuvės ar ukrainietės). Tai ne pirmas kartas, kai britų TV parodijuoja merginas iš post sovietinio bloko.

Ką čia daug rašyti, geriau patiems pažiūrėti.
Uan paund syksty plyz (2 epizodai)
Siank ju very mač (1 epizodas)

Kodėl britai bėga iš ten, kur gera minioms imigrantų?

Na, jei jau melžiame tą nesibaigiančią temą – emigraciją, tai už vieno kito spenio patampysiu ir aš.

Statistikos duomenimis, kasdien D.Britaniją palieka vidutiniškai 500 šalies pilietybę turinčių asmenų ir išvyksta ieškoti skalsesnės duonos, lengvesnio gyvenimo, saulėtesnių dienų ir žalesnės žolės. Kiek ta žolė vešlesnė Australijoje ar Ispanijoje – spręsti ne man, tačiau aišku viena – žmonės auga, bręsta, mokosi, renkasi, priima sprendimus, keičia tai, kas neatitinka jų poreikių, ieško, tiria, ir… išvažiuoja.

Kalbėdami apie priežastis, kodėl jie renkasi palikti D.Britaniją (arba kodėl ją jau paliko), britai neretai naudoja sąvoką escape:

escape
1. v 1) pabėgti (iš kalėjimo); 2) išvengti (bausmės); 3) išgaruoti (apie dujas); 4) ištrūkti, išslysti; 5) išsigelbėti; 2. n 1) pabėgimas, išsigelbėjimas; 2) pabėgimas nuo tikrovės; 3) tech. (garo) išleidimas

Vienas iš šią temą nagrinėjančių blogų – Escape England – netingi sudėlioti sąrašo dalykų, kurie išvarę standartinį britą iš kantrybės, išvaro jį lauk ir iš tėvynės. Tarp jų – ŽINOMA! – oro sąlygos, gyvenimo tempas, visuomenės uždarumas, kriminogeninė situacija, materializmas ir vartotojiškumas, propaganda, negatyviai nusiteikusi žiniasklaida, apatija, nekilnojamas turtas (namai be hamakų ir balkonėlių!) bei … prastos scuba nardymo sąlygos.

Lygiai taip pat galbūt situacija, kuri standartiniam lietuviui netinka Lietuvoje, bus kaip idealus rojaus kampelis kokiam nors atvykėliui iš Armėnijos ar Ukrainos. Kita vertus, nėra jokios garantijos, kad po gerų penkerių metų D.Britanijoje įsikūrę lietuviai nenorės iš čia escapinti dar kur nors kitur (galbūt netgi grįžti namo).

Lietuvi, grįžk į Varėną! (Gana tupėti Vilniuje)

Kol ginčijamasi, kiek ir ko Lietuvai skolinga į JAV emigravusi lietuvė gydytoja, kviečiu atsisėsti ir pažiūrėti į save.

Pamąstykime – kodėl Lietuvoje nėra vykdoma kampanija, kad lietuvis, išsimokęs Kaune ar Vilniuje beigi susiradęs sau antrą pusę, grįžtų į savo mažutį miestelį? Kodėl Kupiškiai, Varėnos, Joniškiai ir Jonavos niekaip negali susigrąžinti nutekėjusių protų?

Kodėl šie miestai yra kaip kokie inkubatoriai naujai kartai auginti, bet patys „vaisių neragauja“? Kodėl nesveika vidinė šalies migracija nėra tvarkoma ar bent jau aptarinėjama?

Kodėl nežmoniškai sparčiai auga praraja tarp skurdo ir prabangos mažuose Lietuvos miestuose ir didmiesčiuose?

Kodėl nėra investuojama į kokius bukletukus, knygiūkštes, lipdukus naktinių klubų tualetuose ar spalvotus ženkliukus, raginančius „Lietuvi, grįžk į Gargždus!“

Kodėl jokios kaltės ar noro grąžinti savo mažam miesteliui „skolą“ nejaučia tie jauni perspektyvūs žmonės, išbirzgiantys į Klaipėdas ir Vilnius, o į periferijas grįžtantys kartą per mėnesį? Jei ne dar rečiau – per šventes, giminių „balius“, krikštynas ar laidotuves?

Aha, pasirinkimo laisvė. Geresnės karjeros galimybės. Geresni atlyginimai. Nes man taip norisi. Nes „kaime“ nėra ką veikti. Nes neįdomu. Nes „mano žmona vilnietė“. Nes. Nes. Nes.

Dabar paimkime visus įmanomus atsakymus į aukščiau pateiktus klausimus ir pritaikykime juos užsieninei emigracijai.

Creative Commons License