Kodėl mažose pasaulio valstybėlėse taip aktyviai išpažįstama “krepšinio religija”? Galbūt atsakymą duos ši citata iš Amazon.com publikuotos knygos recenzijos:

“In Lithuania today, if you have money, you have no reputation, because your money is black [market] money. If you have reputation, you are teacher, scientist, artist–but you have no money. Only basketball player has money and reputation.”

Amazon.com, Alexander Wolff knygos “Big Game, Small World: A Basketball Adventure” recenzija

Ne kartą teko patirti, kaip gimsta TV laida Lietuvoje. Ne kartą teko pačiai prie to prisidėti. O šią savaitę sužinojau, kaip BBC kuria savo legendinę “Question Time”.

Geriausias būdas tai sužinoti – patekti į šios pokalbių laidos studiją ir pasėdėti žiūrovų auditorijoje. Dauguma D.Britanijos televizijų laidų turi tikrą gyvą žiūrovų auditoriją ir visi jie daugeliu atvejų į ją patenka nemokamai. Tačiau ši laida yra unikali tuo, jog be žiūrovų auditorijoje ji negalėtų egzistuoti – jie ją kuria užduodami klausimus, reaguodami į atsakymus, replikuodami, neigdami, nušvilpdami ar pritardami politikams.

Lietuvoje keletą kartų teko ploti BTV studijoje per Arūno Valinsko anuomet vestą diskusijų laidą (kurioje netikėtai nualpo vienas iš pašnekovų ir jei ne studijoje tarp žiūrovų buvusi medicinos studentė, kažin kaip ten būtų pasibaigę), Rimvydo Paleckio “Prieštarauk!” ir dar keliose, iš kurių išliko vienintelis įspūdis – esi gyva masuotė, nelabai kam rūpi ir nelabai ką domini. Svarbu, gerai ploji ir nerūkai studijoje. Visa kita – et, kaip nors praeis. Kai kuriais atvejais, jei trūkdavo BTV studijoje “gyvos mėsos”, mikliai per Spaudos rūmų 17-to aukšto kabinetus buvo surenkami visi, kas sėdėjo ir rašė kokius nors savo kursinius darbus, laukė montažo vidurnaktį ar šiaip trynėsi aplink. Tokia tad anuomet buvo TV laidos auditorija.

BBC atveju buvo kitaip. Dar prieš pora savaičių eterio metu laidos vedėjas David Dimbleby pranešė, kad klausimų-atsakymų laida (forumas) tokią ir tokią dieną vyks į miestelį, kuriame mes dirbame. Mmm, pamaniau, kodėl nepabandžius patekti į šią laidą? Skaityti toliau »

Lietuva nori turėti savo prekinį ženklą. Nori save gražiai parduoti. Nori patikti, pritraukti, sužavėti, suintriguoti. Galbūt netgi užburti ir sugundyti. Mmm…

Pirštu duriu į krūvą logotipų ir prašau saviškio įvertinti. Jis – statistinis „užsienietis“. Iš Pietų Afrikos, kurios vėliava, beje, turi panašią žalią, geltoną ir raudoną spalvas. Ne toks statistinis, nes Lietuvoje jau buvo, kai tuo tarpu šimtai bernvakarius švenčiančių britų iš Vilniaus grįžę namo užsikirsdami linksniuoja, jog buvo Latvijoje… Džiugu, kad jis nedvejodamas gali pirštu žemėlapyje durti tiesiai Lietuvai į širdį ir greitakalbe išvardinti kaimynines šalis.

Žiūrime abu sukišę nosis į tuos logotipus. Jis sako, kad Lietuvos „neprastumsime“ švyturiais, ąžuolų lapais ir žirgais. O aš vis prisimenu istoriją, kuri nutiko viešint Pietų Afrikoje. Skaityti toliau »

Šįryt BBC Breakfast vėl linksniavo imigrantų antplūdžio problemą, akcentuodami tai, jog atvykėliai turėtų stengtis labiau pritapti prie visuomenės ir laikytis tam tikrų papročių:

“They must accept the fact that we, the British, do not spit in the street and we love to stand in the queue at the Post Office.”*

Sian Williams, BBC Breakfast laidos vedėja

*“Jie turėtų suvokti tai, jog mes, britai, nesispjaudome gatvėje ir tiesiog dieviname stoviniavimą eilėje prie pašto langelio.”

Susimildami, baikite savo snargliais gąsdinti vietinius!!!

Italui Fabio norisi į Italiją, bet jis patenkintas naktiniu Londono gyvenimu, prancūzui Aurelien nepatinka maistas ir žmonės, bet patinka britų mokamas atlyginimas, japonei Iyumi nepatinka klimatas, bet ji užsispyrusi nori atidaryti suši restoraną centriniame Londone, baltarusiui Dimai nepatinka išvis viskas, bet patinka, kad jis čia gali įpirkti iPodą ir skaitmeninę kamerą, ukrainietei Liličkai nepatinka anglų kalba, bet patinka saugumas, socialinės pašalpos ir gana nebloga kriminogeninė padėtis… Ir visi – VISI – linguodami galvas tvirtina, kaip jie pasiilgsta tėvynės.

Maniškis, tikras Pietų Afrikos vaikas, irgi pavirkauja ir pasiguodžia, kaip jam ilgu ir kaip kartais norėtųsi atgal. Du pagrindiniai dalykai, kuriuos jam sunku išmesti iš galvos, tai – laukinė Pietų Afrikos gamta ir… mėsytė.

Visą savaitę jis nenustodamas suko ir suko šį vaizdo klipą, filmuotą didžiausiame Pietų Afrikoje nacionaliniame Krugerio parke. Kažkam labai pasisekė ir jie pagavo tokį vaizdelį: kelios liūtės nusižiūrėjo kaimenę buivolų, užpuolė, sugavo vieną mažylį, tačiau netyčia su juo dantyse įsmuko į vandens telkinį, kur buivoliukui į kumpį įsitvėrė kur buvęs kur nebuvęs krokodilas, tačiau liūtės nepasidavė ir atkovojo grobį, bet buivolams ši sumaištis tik užkaitino kraują ir jie nusprendė bendromis pajėgomis grįžti prie liūtų ir gelbėti savo atžalą, kai tuo tarpu liūtai negalėjo tuo patikėti (kuo negalėjo patikėti ir filmuojantys turistai), taigi pasinaudoję proga buivolai gerai ragais pakedeno liūtams kailius, kol šie neturėdami išeities iš nasrų paleido buivoliuką ir jis… ir jis… dar judėjo! Ir laimingas nukulniavo pas tėtę ir mamą.

(Perrašiau siužetą, nes būtų nekas, jei vaizdo klipą perpirktų koks nors Discovery Channel, ir YouTube nebegalėtų jo laikyti savo archyve).

Štai tokiais momentais mano vaikinas pažiūri liūdnomis akimis ir sako: „I miss my home“. Skaityti toliau »