Kodėl mažose pasaulio valstybėlėse taip aktyviai išpažįstama “krepšinio religija”? Galbūt atsakymą duos ši citata iš Amazon.com publikuotos knygos recenzijos:

“In Lithuania today, if you have money, you have no reputation, because your money is black [market] money. If you have reputation, you are teacher, scientist, artist–but you have no money. Only basketball player has money and reputation.”

Amazon.com, Alexander Wolff knygos “Big Game, Small World: A Basketball Adventure” recenzija

Lietuva nori turėti savo prekinį ženklą. Nori save gražiai parduoti. Nori patikti, pritraukti, sužavėti, suintriguoti. Galbūt netgi užburti ir sugundyti. Mmm…

Pirštu duriu į krūvą logotipų ir prašau saviškio įvertinti. Jis – statistinis „užsienietis“. Iš Pietų Afrikos, kurios vėliava, beje, turi panašią žalią, geltoną ir raudoną spalvas. Ne toks statistinis, nes Lietuvoje jau buvo, kai tuo tarpu šimtai bernvakarius švenčiančių britų iš Vilniaus grįžę namo užsikirsdami linksniuoja, jog buvo Latvijoje… Džiugu, kad jis nedvejodamas gali pirštu žemėlapyje durti tiesiai Lietuvai į širdį ir greitakalbe išvardinti kaimynines šalis.

Žiūrime abu sukišę nosis į tuos logotipus. Jis sako, kad Lietuvos „neprastumsime“ švyturiais, ąžuolų lapais ir žirgais. O aš vis prisimenu istoriją, kuri nutiko viešint Pietų Afrikoje. Skaityti toliau »

Šįryt BBC Breakfast vėl linksniavo imigrantų antplūdžio problemą, akcentuodami tai, jog atvykėliai turėtų stengtis labiau pritapti prie visuomenės ir laikytis tam tikrų papročių:

“They must accept the fact that we, the British, do not spit in the street and we love to stand in the queue at the Post Office.”*

Sian Williams, BBC Breakfast laidos vedėja

*“Jie turėtų suvokti tai, jog mes, britai, nesispjaudome gatvėje ir tiesiog dieviname stoviniavimą eilėje prie pašto langelio.”

Susimildami, baikite savo snargliais gąsdinti vietinius!!!

Italui Fabio norisi į Italiją, bet jis patenkintas naktiniu Londono gyvenimu, prancūzui Aurelien nepatinka maistas ir žmonės, bet patinka britų mokamas atlyginimas, japonei Iyumi nepatinka klimatas, bet ji užsispyrusi nori atidaryti suši restoraną centriniame Londone, baltarusiui Dimai nepatinka išvis viskas, bet patinka, kad jis čia gali įpirkti iPodą ir skaitmeninę kamerą, ukrainietei Liličkai nepatinka anglų kalba, bet patinka saugumas, socialinės pašalpos ir gana nebloga kriminogeninė padėtis… Ir visi – VISI – linguodami galvas tvirtina, kaip jie pasiilgsta tėvynės.

Maniškis, tikras Pietų Afrikos vaikas, irgi pavirkauja ir pasiguodžia, kaip jam ilgu ir kaip kartais norėtųsi atgal. Du pagrindiniai dalykai, kuriuos jam sunku išmesti iš galvos, tai – laukinė Pietų Afrikos gamta ir… mėsytė.

Visą savaitę jis nenustodamas suko ir suko šį vaizdo klipą, filmuotą didžiausiame Pietų Afrikoje nacionaliniame Krugerio parke. Kažkam labai pasisekė ir jie pagavo tokį vaizdelį: kelios liūtės nusižiūrėjo kaimenę buivolų, užpuolė, sugavo vieną mažylį, tačiau netyčia su juo dantyse įsmuko į vandens telkinį, kur buivoliukui į kumpį įsitvėrė kur buvęs kur nebuvęs krokodilas, tačiau liūtės nepasidavė ir atkovojo grobį, bet buivolams ši sumaištis tik užkaitino kraują ir jie nusprendė bendromis pajėgomis grįžti prie liūtų ir gelbėti savo atžalą, kai tuo tarpu liūtai negalėjo tuo patikėti (kuo negalėjo patikėti ir filmuojantys turistai), taigi pasinaudoję proga buivolai gerai ragais pakedeno liūtams kailius, kol šie neturėdami išeities iš nasrų paleido buivoliuką ir jis… ir jis… dar judėjo! Ir laimingas nukulniavo pas tėtę ir mamą.

(Perrašiau siužetą, nes būtų nekas, jei vaizdo klipą perpirktų koks nors Discovery Channel, ir YouTube nebegalėtų jo laikyti savo archyve).

Štai tokiais momentais mano vaikinas pažiūri liūdnomis akimis ir sako: „I miss my home“. Skaityti toliau »

Kur gi daugiau jei ne Londone gali susitikti žmogų, su kuriuo mokeisti iki ketvirtos klasės, o po to pametei bet kokį ryšį? Ne kartą, metro pakėlusi akis nuo skaitomos knygos, susidūriau su buvusiais „Niujorko“ (Saulėtekio al.) barakų kaimynais, mergina, kuri tame pačiame mano mažo miestelio daugiabutyje gyveno iki kokių 1992 m., brolio pirmąja simpatija, kuri nei kiek nepasikeitusi, mamos bendradarbės sūnumi, kurio net vardo neatsimenu, juodakase bendraklase Ramune, kurios nemačiau nuo 1988 m., bet puikiai atsimenu, kad jos tėtis vairavo įspūdingą raudoną motociklą… Užtat visi – absoliučiai visi – žmonės po abipusės pauzės sureaguodavo: „Ar tik nebūsi…? Negali būti!“

Kai kurie vaiduokliai iš praeities visai mieli, drąsiai pasipasakoja, kur ir ką veikia D.Britanijoje, kada paskutinį kartą buvo mūsų vaikystės miestelyje, pasisako, ar vedė, ištekėjo ir koks pirmagimio vardas. Beveik visada mielu noru duoda savo mobilaus telefono numerį, užsirašo manąjį. Labai dažnai, jei ne visais atvejais, nei vienas iš mūsų daugiau to telefono numerio ir nesurenka, o atėjus Kalėdoms siunčiama SMS žinutė adresato taip ir nepasiekia, mat numeris jau nebe tas.

Tačiau ši istorija ne apie „gerus“ vaiduoklius. Skaityti toliau »