Kur gi daugiau jei ne Londone gali susitikti žmogų, su kuriuo mokeisti iki ketvirtos klasės, o po to pametei bet kokį ryšį? Ne kartą, metro pakėlusi akis nuo skaitomos knygos, susidūriau su buvusiais „Niujorko“ (Saulėtekio al.) barakų kaimynais, mergina, kuri tame pačiame mano mažo miestelio daugiabutyje gyveno iki kokių 1992 m., brolio pirmąja simpatija, kuri nei kiek nepasikeitusi, mamos bendradarbės sūnumi, kurio net vardo neatsimenu, juodakase bendraklase Ramune, kurios nemačiau nuo 1988 m., bet puikiai atsimenu, kad jos tėtis vairavo įspūdingą raudoną motociklą… Užtat visi – absoliučiai visi – žmonės po abipusės pauzės sureaguodavo: „Ar tik nebūsi…? Negali būti!“

Kai kurie vaiduokliai iš praeities visai mieli, drąsiai pasipasakoja, kur ir ką veikia D.Britanijoje, kada paskutinį kartą buvo mūsų vaikystės miestelyje, pasisako, ar vedė, ištekėjo ir koks pirmagimio vardas. Beveik visada mielu noru duoda savo mobilaus telefono numerį, užsirašo manąjį. Labai dažnai, jei ne visais atvejais, nei vienas iš mūsų daugiau to telefono numerio ir nesurenka, o atėjus Kalėdoms siunčiama SMS žinutė adresato taip ir nepasiekia, mat numeris jau nebe tas.

Tačiau ši istorija ne apie „gerus“ vaiduoklius.

Prieš gerus trejetą metų elektroniniu paštu gavau laišką nuo vieno vaikino, gyvenusio tame pačiame mažame mieste Dzukijoje ir kažkokiu stebuklingu būdu įsidėmėjusio mano vardą ir pavardę. Laikai buvo dar tie – kai Lietuva dar tik svajojo apie narystę Europos Sąjungoje, ir darbą buvo gana sudėtinga rasti. Natūralu, kad jei žinojai ar girdėjai ką nors iš pažįstamų gyvenant Londone, visais būdais stengeisi surasti to žmogaus koordinates ir jam apsireikšti.

Taigi parašė man Simonas (vardas pakeistas), suradęs elektroninio pašto adresą kažkur internete, prisistatė, pasipasakojo, kaip ir kada mes buvome pažįstami, ką studijavo ir ką dirbo, bei pasigyrė, kad jau mėnuo esąs Londone:

„Aš Londone tik 1 mėn turiu čia draugų, tačiau būtų visai faina ir tave išvysti, aišku jei tu nieko prieš. Sorry kad rašau į tavo darbo e-mailą. Jei gali atrašyk. Iki.”

Žinoma, jam atrašiau, paklausdama daugiau detalių, ką jis dirba, kaip einasi ir kuo gyvena. Paknopstomis lėkti susitikti neskubėjau, o gal ir laiko nebuvo, jis ėmė kažkur dirbti, darbo laikas man ir jam nesutapdavo, bla bla bla, žodžiu, susirašinėjome karts nuo karto ir tiek. Jo laiškai buvo labai mandagūs, su skiriamaisiais ženklais (!), neilgi, kai kada jis klausė patarimo dėl darbo ar kokio popieriaus. Kadangi žinojau, kad vaikinas domisi muzikine scena, kartais siųsdama bičiuliams informaciją apie artėjančius DJ vakarėlius, įtraukdavau ir jo email adresą – maža ką, turės progą ateiti į vakarėlį, tai bus galimybė susitikti.

Kol vieną gražią dieną visa ši istorija paprasčiausiai pašvinko. Išsiuntusi draugišką pakvietimą prisijungti prie kompanijos draugų, susirengusių švęsti Halloween, gavau atsakymą (su riebiu necituojamu keiksmažodžiu “Subject” skiltyje):

“labas
prasau neysizeisti bet tu mane nervuoji. no problem.
nekenciu perfekcionistu…… idealistu taip pat
p.s. as gyvenu gatveje.
aciu uz demesy durne.”

O aš maniau, kad lietuvis lietuviui – vilkas. Pasirodo, posakis įžeidžia vilkus.