Šimtąkart girdėtas stereotipas: kiekvienos poros gyvenime ateina momentas, kai du žmonės pajunta, jog reikia į dvigubą idilę pasikviesti trečią veikėją. Taip, kalbu apie… naminį gyvūną!

Tokios mintys užklumpa, kai vieši svečiuose, kur pasitinka šuniukas, ant tvoros kieme sėdi katė, o papietavus į lauką išnešamas Čarlis – Kakadu papūga. Ji užsirango ant peties (skraidyti negali, nes po ligos nusigraužė skrydžiui būtinas plunksnas) ir glaustosi kaip katinas. Prie ausies girdžiu šnopavimą, kai po minutės žmogišku balsu jis man sako: „Tickle, tickle“ (kutenk, kutenk). Sėdžiu apsalusi, o šeimininkė ragina – nagi, pakutenk Čarlį, matai, kaip jis to nori.

Paukščio mes nenorėtume. Gal todėl, kad abu norime lojalaus, kailiniuoto, guvaus draugo. Jau beveik pusę metų sakome sau, jog „atliekame research“ – tiriame, ką reikštų turėti naminį gyvūną ir kaip tai pakoreguotų kasdienybę.

Kada aš tą šunį vedžiosiu?

Daugumai D.Britanijoje gyvenančių lietuvių problema pavadinimu „Noriu šuniuko“ net neegzistuoja. Nemaža dalis gyvena nuomojamuose būstuose, o nuomos sutartis draudžia laikyti naminį gyvūną. Kita dalis dirba taip ilgai ir tokiomis sudėtingomis valandomis, kad namuose dažnai tik pusryčiauja, vakarieniauja, naudojasi dušu ir tualetu bei miega. Dar kita dalis neįsivaizduoja, kaip čia atsivežus Lietuvoje paliktus vaikus, jau nekalbant apie šuns ar katės įsigijimą!

Savaime suprantama, jog didmiestis nėra pati tinkamiausia vieta šuniukui auginti. Jei darbe turi būti 9 val., metro kelionė užtrunka apie valandą, o dar po darbo reikia su kolegomis nueiti į pubą, taigi namo parsirandi apie 22-23 val. Kaip gi gali sau leisti įkalinti šuniuką tarp keturių sienų?!

Kai jau išsikeli į priemiestį, o iki darbo yra apie 20 minučių ir aplink namus išsidėstę laukai, kloniai ir miškai, natūraliai imi akimis nulydėti kiekvieną keturkojį. Tvoros nusėstos riebių kačių, kas rytą matai kaimynus einančius link miškelio su vienu, dviem ar net trimis šunimis, o vakarais apie 19 val. iš nežinia kurio kiemo kvykauja kanarėlė. Laikas rimtai apgalvoti, ką daryti.

Darbdaviai ir keturkojai

Kai kurios britų kontoros toleruoja naminius gyvūnus, kuriuos į darbą atsiveda darbuotojai. Vienoje iš savo buvusių darboviečių, kurioje turėjome atviro plano stalų išdėstymą, bosas į darbą atsiveždavo savo tris kokerspanielius. Kol naujas darbuotojas neįsidėmėdavo visų jų vardų, jis nebuvo laikomas pilnai „prisirašiusiu“. Antras pasitikėjimo laipsnis būdavo suteikiamas, kai galėjai atskirti, kuriuo vardu kuris šuo pavadintas. Kartą padariau nepataisomą klaidą, kai po savaitgalio, žinodama apie vieno iš augintinių ligą, pirmadienį paklausiau: „Is Dorris feeling any better?“ Deja, sirgo ne Dorris, o Daisy…

Minėtoje kontoroje žmonės neretai jausdavosi prasčiau už tuos tris išpaikintus sutvėrimus. Mat savininkas tiek juos mylėjo, kad tik su jais gražiai šnekėdavo, daug gražiau, nei su savo gyvenimo drauge. Net gimtadienius šunų švęsdavo: visi trys gražuoliai buvo susodinami prie apvalaus stalo, prieš juos padedamas tortas, o visi ofiso darbuotojai priėję turėdavo dainuoti Happy Birthday. Blogiausia, kad šunims jis to torto irgi duodavo, ir dar arbatos su cukrum padarydavo!

Nežiūrint į šeimininko ekscentriškumą, šunų trijulė suteikdavo nemažai džiaugsmo. Jiems nerūpėjo nei juos glostančių žmonių rangas kompanijoje, nei odos spalva, nei anglų kalbos žinios, nei atlyginimo dydis. Esu ne kartą paniurkiusi kiekvieną iš jų, ypač kokią sunkesnę akimirką, kai deadline lipdavo ant kulnų ir norėjosi sienomis lipti.

Kita kompanija, prieš vienai darbuotojai įsigyjant mažutėlį šuniuką, pažadėjo, jog leis jai jį atsivesti į darbą. Kai ji jį pagaliau nusipirko, viena ponia vadovaujančiame poste pradėjo skųstis, kad šuo smirda (keli kolegos patvirtino, kad tai buvo švelniausias, tyliausias ir kvapniausias sutvėrimas ever). Tai merginai teko ieškoti kitų būdų, kas pabus su šuniuku, kol ji bus darbe. Neilgai trukus ji iš darbo išėjo.

Mergaitė su pirštine

Vaikystėje šuniuko man kažkodėl niekada neleido turėti. Gal tėvai nenorėjo padaro kankinti daugiabutyje, gal žinojo, jog tingėsiu išvesti, o gal ir viena, ir kita. Vieną „dvarniašką“ kažkada buvome pasiėmę, bet šuniukas buvo ligotas ir netrukus mus paliko.

Klasiokės ir klasiokai turėjo ir „pekinų“, ir „taksų“, ir vokiečių aviganių, bet man tekdavo tik pasvajoti. Kita vertus, kaime sarginius šunis Lordą, Lesę ir Simpą teko ir šerti, ir maudyti (baloje), ir ant jų pajodinėti, taigi nelabai galėjau skųstis, kad šuns nesu net čiupinėjusi.

Didžiausią traumą yra palikęs sovietinis multiplikacinis filmukas apie mergytę, kuri taip norėjo šuniuko, kad žiūrėdama į savo pirštinę, ėmė įsivaizduoti, jog tai jos šuniukas… Ji tą pirštinę ir lakino ant lėkštės krašto padėjusi, ir lauk vedžiojo, kol, jei gerai prisimenu, siūlas tos pirštinės už kažko užkliuvo, pirštinė iširo, ir šuniuko neliko… Gal kas žinote šio multiko pavadinimą? Iki dabar susigraudinu.

Veislinis ar „dvarniaška“?

Didžioji Britanija yra pagarsėjusi savo meile naminiams gyvūnams bei griežtais gyvūnų teisių apsaugos įstatymais. Bet koks žiaurumas su gyvūnais yra rimtas nusižengimas. TV transliuoja gyvūnų gelbėjimo iš žiaurių savininkų akcijas, aktyviai veikia RSPCA, į namus laiškuose atsiunčiami prašymai aukoti gyvūnų gerove besirūpinantiems fondams, šalyje veikia daugybė vadinamųjų rescue centrų (prieglaudų), kurie savo ruožtu rūpinasi naujų šeimininkų traumuotiems gyvūnams paieška ir t.t.

Jei nusprendei įsigyti naminį gyvūną, D.Britanijoje labai populiaru jo pirmiausia ieškoti būtent prieglaudose. Tarkime, žmonės turėjo šunį, bet jie emigruoja į Australiją ir ieško naujų šeimininkų savo augintiniui. Arba senutė nebegali prižiūrėti savo šuns, nes nepajėgia, ir šuniukas paskelbiamas kaip ieškantis naujų savininkų. Lietuvoje visgi madinga pirkti veislinį naujagimį ir jį auginti nuo mažens, tačiau britai vyresnio amžiaus gyvūnų, neveislinių, niekuo neįpatingų dvarniaškų nesikrato – atvirkščiai, jaučiasi itin gerą darbą darydami, jei suteikia jaukius namus keturkojui, kuriam tų namų reikia.

Naminių gyvūnų mėgėjai dažnai yra neigiamai nusistatę prieš veisėjus (breeders), mat pastarieji irgi neretai garsėja kaip šalti materialistai, į gyvūną žiūrintys tik kaip į prekę ir norintys jos parduoti kuo daugiau.

Jei augini D.Britanijoje šunį ar katę, žinok, kad ir sienos turi ausis, ir languose visada tave stebi akys. Jei kokį kartą spirsi katei, ar kas nors išgirs, jog tavo sodelyje kas rytą isteriškai loja uždarytas visai dienai šuo, lauk skambučio ar vizito iš RSPCA. Netgi jei nori įsigyti šuniuką iš prieglaudos, pas tave į namus siunčiamas tikrintojas, kuris įvertina, ar namai ir tavo gyvenimo būdas yra tinkami turėti gyvūnų. Jei koks kaimynas įtaria ar per tvoros viršų pamato, jog iš triušių narvų nešalinamos išmatos arba jie nepakankamai pagirdomi, irgi nieko gero nelauk. Jei palikai šunį užrakintą automobilyje ir nepravėrei lango – lauk nemalonumų.

Įstatymai eina vis griežtyn. Italijoje didmiesčiuose laikomi šunys jau turi įstatymų numatytą teisę būti išvedami į lauką du kartus per dieną. D.Britanijoje tai, manau, netrukus taip pat bus pasiekta.

Jei gyvūnas atrodo pasimetęs, išgelbėk jį!

Mano kolega turi 6 triušius bei priklauso rescue tinklui, t.y. jei kur nors išgelbėjamas sužeistas triušis (net ir laukinis), jis laikinai tokį gyvūną priglaudžia, kol atsiranda vieta tikroje prieglaudoje. Pasak jo, apie sausio mėnesį padaugėja niekam nereikalingų naminių triušių, kurie vaikams buvo padovanoti per Kalėdas ir spėjo nusibosti. Vaikinas kartu su žmona gelbėja ir pasimetusius ežiukus. Kaip jie juos randa pasimetusius, čia jau man mįslė – mano manymu, bet kurį lauke pamatytą gyvūną gali apibūdinti „looks lost“.

Mūsų kieme dažniausiai svečiuojasi šliužai ir paukščiai (britai mėgsta sodelyje pakabinti lesyklas, čia jau ir pasakoti apie tai neverta), o už kiemo ribų, ypač naktį, pasisvečiuoti atbėga lapės. Aš net neįsivaizdavau, jog gelbėjamos ir lapės!

Gal todėl šią vasarą viešėdama Lietuvoje, akylai žvilgsniu nulydėdavau visus sutiktus šunis. Ar jis tik pasimetęs nuo netoliese einančio šeimininko, ar vargšas bando surasti, ką suėsti, nes iš tiesų yra benamis? Jei benamis, kur turėčiau skambinti?

Dar palauksime, nors labai norisi

Abu nusprendėme – reikia sutvirtinti sodelį juosiančią tvorą, į sodo duris įstatyti vadinamąsias šuns dureles ir pagaliau užsiveisti šuniuką. Nes netyčiukas čia, deja, neišeis.