„Kelkis, ei, budinkis, jau beveik penkios ryto, jau žvirbliai bezda“ – budina maniškis savo įkyria „sparrow‘s fart“ fraze. Ją per dvi savaites girdėsiu dukart per dieną – vakare, kai planuojama kitos dienos išvyka, ir ryte, kai tenka keltis.

Dviems savaitėms apsigyvename viename iš seniausių Pietų Afrikos laukinės gamtos parkų – Hluhluwe/Imfolozi - Mpila stovyklavietėje. Mpiloje kas vakarą 22 val. išjungiama elektra ir vėl įjungiama tik kitą rytą 8 val. Tačiau iš namelio išsilukštenti tik po 8-os – tai niekais paleisti visą dieną. Todėl ir keliamės įsikibę į žibintuvėlius, arbatą verdame ir geriame žvakės šviesoje (dujos stovyklavietėje neišjungiamos) bei skubiai pakuojamės pirmajai dienos išvykai.

Diena Afrikos safaryje pasidalija į dvi svarbias dalis – rytą ir vakarą. Tarp 12 ir 15 val. kažin ko parke nepamatysi – nuo kaitrios saulės besislepiantys žvėrys bus sulindę į šešėlį, o naktiniai gyvūnai išvis nosies laukan nekiš.

Pusė šešių, švinta. Po šiaudinio namelio stogu pirmyn ir atgal purpsi šikšnosparniai. Mpila stovyklavietė nėra aptverta kaip dauguma, pvz., Kruger Nacionalinio parko stovyklų, todėl kas naktį prie pat langų spigiai kvatoja berbekiu groteles laižančios dėmėtosios hienos.

Dar iš vakaro hienos nusižiūri, kurio namelio gyventojai čirškina dešreles, vištieną ar ėriuko pjausnelius, ir per naktį liežuviu nublizgina grotelių metalą iki tobulybės.

„Žiūrėk, zebrai mūsų terasą apdergė!“ – juokiamės pačią pirmą dieną įsikraustę į namelį. Pro mūsų būsto langus per dvi savaites pražingsniuos bene visi mažesnio kalibro Afrikos safari gyventojai (išskyrus plėšriąsias kates, dramblius ir žirafas). Žolėdžiai stovyklavietę įpratę laikyti saugia teritorija, todėl dvylikai antilopių ganytis po langais yra įprasta ir natūralu.