Tik Afrikos safaryje imu gailėtis, kad turėjau tokią prastą zoologijos ir biologijos mokytoją. Jei tik anais laikais vietoje apspurusio Kauno Zoologijos muziejaus ir Zoologijos sodo būčiau galėjusi bent akies krašteliu pamatyti šiuos gyvūnus iš arti, jų natūralioje aplinkoje, ne šeriamus prižiūrėtojų, bet maistą susirandančius jiems instinktyviai žinomais būdais…

Vieninteliai iš tikrųjų laukiniai gyvūnai ir paukščiai mano vaikystėje buvo stirnos kaime pas močiutę, užtvanką surentę bebrai, vanagai, viščiukus nešusi lapė ir šeškas, keletas vasaros vakarais užsukdavusių ežių, gandrų šeimyna ant kluono stogo, šernai (kaimyno medžiotojo pagamintų konservų pavidalu) ir gegutė.

Gėda sau net ir prisipažinti, jog Afrikoje daugelio paukščių (ir netgi gyvūnų!) lietuviškų vardų atitikmenų ne tik kad nežinojau, bet net ir girdėjusi nebuvau!

Štai keletas pavyzdžių:

Afrikinis karpotis

Galvijinė antilopė

Afrikos hieninis šuo

Patarimai keliaujantiems į Afrikos safari:

1. Išsiaiškinkite, ar teritorija, į kurią važiuojate, yra maliarijos rizikos zona. Jei taip, patartina pagerti anti-maliarijos tablečių. Karčios kaip rupūžės.
2. Pasirūpinkite itin patogiais vaikščiojimui skirtais uždarais batais. Dauguma stovyklaviečių rengia ankstyvus rytinius pasivaikščiojimus su ginkluotais gidais.
3. Patikrinkite automobilio techninę būklę ir BŪTINAI turėkite atsarginį ratą (padangą). Antrą mūsų buvimo parke savaitę bežiūrėdami į du dramblius už kelių šimtų metrų, buvome perspėti iš priekio atvažiuojančių vairuotojų, jog dešinė padanga sprogusi. Maniškis drebančiomis kinkomis, vis besidairydamas liūtų ir tų dviejų dramblių, pakeitė padangą į atsarginę vien tam, kad įsitikintų, jog ir atsarginė turi, kaip jie pavadino, „slow leak”!
4. Nepagailėkite pinigų geriems žiūronams, žibintuvėliui, kremui nuo saulės, mašalus ir uodus baidantiems preparatams, dėžei-šaldikliui ir, žinoma, fotoaparatui arba kamerai.
5. Ir svarbiausia – safaryje neprireiks nei makiažo, nei papuošalų, anei aukštakulnių!

Visos panaudotos fotografijos: ©Labas.blog