Nuotraukoje: Vilniaus reklama autobuso stotelėje Londone © jo’nas

Praėjusį savaitgalį praleidau Dubline, Airijoje. Apart to, jog važiavome į Leonardo Coheno (Leonard Cohen) koncertą, per tris dienas dar spėjome apžiūrėti ir patį miestą. O parvažiavus ramybės neduoda viena mintis – kodėl Vilniui neįsitaisius „Hop On Hop Off“ autobuso maršruto?

Lietuviškai net nežinau šių turistinę funkciją atliekančių autobusų pavadinimo – galbūt „Įlipk – Išlipk“? Jie populiarūs ne tik Dubline, Londone, bet ir kituose Europos bei likusio pasaulio miestuose. Vilnius jau kitais metais matuosis Europos kultūros sostinės karūną, o paprasto ir patogaus būdo šį miestą apžiūrėti nelabai yra.

(Atnaujinta 20.06.2008) Pasak skaitytojų, Vilniuje 4 kartus per dieną kursuoja geltonieji autobusai. Įrašą galite ignoruoti

Tarkime, apie Dubliną nežinojome nieko, smarkiai guglinti neliko laiko, kelionė trumpa – tik trys dienos, kai ką parekomendavo dublinietė Lina, o ką daugiau pamatyti ir nuveikti Airijos sostinėje - nusprendėme „play by ear“ („kaip išeis“).

Vienas iš geriausių būdų pamatyti miestus – tai pasitrankyti su vietiniais. Taigi mūsiškiai draugai patarė užeiti į Kilmeinhemo (Kilmainham) kalėjimą bei… šokti į tą „Įlipk – Išlipk“ autobusą.

Įsivaizduokite Vilniaus Katedros aikštę, joje – nedidelis autobuso stotelės tipo ženklas su pagrindine informacija apie tai, jog čia yra „Vilnius Bus Tour“ maršruto pradžia. Į stotelę kas 30 min. atvažiuoja kokia ryškesne spalva nudažytas dviaukštis autobusas atviru stogu, durys atsidaro, o angliškai kalbantis vairuotojas pakviečia į vidų. Į rankas kiekvienam keleiviui duodamas Vilniaus žemėlapis su autobuso maršrutu (anglų kalba), aiškiais bumbulais pažymėti sustojimo taškai, vairuotojas čia pat paima mokestį ir duoda bilietėlį, kuris galioja 24 val. (paskutinis autobusas iš Katedros aikštės išvyksta, tarkime, 18 val.). Sulipus žmonėms, jis pajuda Vrublevskio gatve. Nelekia akis išdegęs, nes tai juk turistinis apžvalginis pasivažinėjimas, tačiau laikosi normalaus greičio ir tuo pačiu labai trumpai bet iš esmės pamini svarbesnius objektus, pro kuriuos važiuoja.

Tarkime, Dubline šio autobuso bilietas kainuoja 15 eurų ir keliautojai gali į jį įlipti bei iš jo išlipti bet kuriame maršruto taške, kiek nori kartų – jei pageidauja, gali sukti ratus apie miestą nors ir visą dieną. Visas turas aplink Dubliną užtrunka 1.5 valandos. Londone šio autobuso bilietas dar leidžia ir kruiziniu laiveliu per Temzę paplaukyti.

(Čia verta pasakyti, jog ne vieną kartą teko Londoną aprodyti svečiams, ir nei vienas nebumbėjo – mat per gerą valandą pamatė viską, ką lyg ir norėjo pamatyti, kur lyg ir norėjo pabuvoti, o išlipome tik ten, kur TIKRAI buvo įdomu).

Bet grįžkime į Vilnių. Aš kartais mąstau, kas būna, kai į sostinę penktadienį vakare atvažiuoja žmonės patirti vadinamojo „city break“, o jau sekmadienį apie pietus buriuojasi oro uoste laukdami lėktuvo atgal. O dar įsivaizduokime, jei tą savaitgalį lyja?

Viešbutis, trumpas viražas po senamiestį aplink viešbutį, restoranai, barai ir naktiniai klubai. Gal dar koks Gedimino kalnas. Na ir plytelė su užrašu „Stebuklas“ grindinyje (kaip mama sako, dieve, dieve).

Kaip tą turistų (ar miesto svečių) veiklą šiek tiek praplėsti ir atitolinti nuo šlapinimosi ant Prezidentūros pastatų?

Gal autobusas bernvakarių tradicijų ir nepakeistų, bet miestui, kuris turi per pačią širdį besidriekiančią upę, bet nei vieno turo laiveliu, yra būtini patogios apžvalgos būdai. Nederėtų raginti miesto svečių nuomotis automobilių, kai keliai ir taip užkimšti. Ir neįmanoma tikėtis, jog visi miesto svečiai apsiaus patogiais batais ir su kuprine ant pečių visą dieną mins akmenuotą Vilniaus grindinį. No chance.

Dėl visai pačiame centre esančių turistui įdomių objektų nesiginčysiu – dauguma tikrai lengvai pasiekiami. Bet imti iš centre esančio viešbučio taksi į, tarkime, Vilniaus TV bokštą? Kaip ten patogiai apžiūrėti Markučius ir Puškinovkę? O gal kas žino, kaip nusigauti iki Rasų ar Antakalnio kapinių?

Į rankas lyg tyčia šią savaitę pakliuvo „Un-Tourist Guide“ apie Vilnių, pavadintas „Naked Vilnius“. Idėja parodyti kitokį, neformatinį Vilnių – super, ir nors atlikimas bei anglų kalba – diskutuotina, o iliustracijų kokybė vietomis apverktina (psl. 217-237), gidas pūsteli į veidą šiek tiek šviežesnio, nenulaižyto vilnietiško dūmo. Įdomiausia, jog daugelio objektų iki šiol, ko gero, daug kas nesiveržė žiūrėti dėl to, jog jie tiesiog nėra išsidėstę patogiame senamiesčio kvadratėlyje, nėra ranka pasiekiami ir iki jų tektų imti arba taksi, arba važiuoti viešuoju transportu (stotelių žemėlapio taip ir neradau), arba… tiesiog ignoruoti. Tokie „Naked Vilnius“ paminėti objektai – Saulėtekio Niujorkas ir Kamčatka, Geležinis kablys, gyvenamųjų rajonų daugiabučiai ir t.t.

Kita vertus, ne kiekvienas miesto svečias patekęs į tam tikras sostinės dalis jaustųsi saugiai. Jei galima būtų mesti žvilgsnį į tą patį Kablį ar Saulėtekį iš antrojo autobuso aukšto, būtų ir turistas patenkintas, ir miestas visu gražumu pasirodęs.

Suprantu ir kamščius Vilniaus gatvėse, ir laisvai angliškai kalbančių autobusų vairuotojų stygių, ir tai, kad kai kuriais metų laikais turistų skaičius apverktinai mažas, bet… Lengviausia yra nieko nedaryti.