Kol po Lietuvas maklinėjau, pasirodo, emigrantai blogeriai vėl nemažai temų apie lietuvius Lietuvoje ir lietuvius Anglijoje užsuko. Ir nors šunes loja, karavanas eina, o Ryanairas į Albioną ir atgal reguliariai skraidina, visgi norėjau pasidalinti keletu minčių – ypač paskaičiusi, kaip supratau, šviežio emigranto Arvydo išlinksniuotus ekstremalius lietuvių išlikimo JK būdus.

Į darbą eina dirbti net vakarais, kai darbo laikas baigės, nes yra nemokamas maitinimas ir galima sutaupyti neperkant vakarienės iš savo kišenės.

Šiuo atveju asmens noras sutaupyti yra visai suprantamas. Ypač jei įmanoma pastumdyti savo darbo grafiką taip, kad “padengtų” tuos dienos periodus, kai yra arba oficialus lunch, arba dinner. Taip pat yra nemažai kompanijų, kurių ofisai įsikūrę tolėliau nuo bet kokio high street ir vietinių sumuštininių, ir kurios pačios padengia pietų kaštus savo darbuotojams. Dėl to į darbą vakarais tikrai eiti nereikia.

Kita vertus, vien noras sutaupyti nėra ir neturėtų būti smerkiamas. Kas niekada nebandėte “derėtis” arba ieškoti pigesnio varianto, meskite akmenį. Belieka prisiminti pirmąją blogerių konferenciją – visi norėjo nemokamo bilieto, niekas nenorėjo mokėti. See what I mean?

Gyvena kartu su 30 žmonių viename 5 kambarių bute Londone. Puikus taupymo būdas, nes savaitei už butą gaunasi apie 10 svarų, tik vonia viems tai viena…

Pažiūrėkime, kokiomis sąlygomis dar visai neseniai (manau, kai kur ir dabar) Lietuvoje gyveno studentai, atvykę studijuoti iš kito miesto. Tas pats Saulėtekio Niujorkas, nors dabar galbūt truputį kosmetiškai pasitvarkęs, viename aukšte turi 12 kambarių. Viename kambaryje gyvena nuo 1 (vyresnių kursų studentai) iki 3-4 (fuksai), visi 12 kambarių dalijasi viena to aukšto virtuve, kurioje ir rūkoma, ir kojos virtuvinėje kriauklėje plaunamos (mačiau, mačiau!!!), ir mylimasi, ir dar visa kas išdarinėjama. Mind you, ne kiekviename aukšte yra veikiantis dušas (!!!). Pasvarstykime – studentai gavę raktą nuo tokio accommodation žino, kad tai laikina, susiras greit darbelį šalia studijų, išeis su keliais kitais studentais nuomotis buto kartu, ir visa tai baigsis. Taip ir būna. Bet visiems gan paranku ištrinti iš atminties tuos metus, kai su dabar žymiu visuomenės veikėju vienoje barako virtuvėje teko kotletus iš vienos keptuvės šakute kabliuoti. Tačiau ar gėdinga anuomet buvo taip gyventi? Situacija rėmė prie sienos, ir tiek.

Dėl vieno sutinku – kad turi tunelio gale toks žmogus matyti šviesikę, išeitį, pagerėjimą, progresą, viziją, kad tai tik laikina, ir tai, ką jis (ar ji) daro šiuo metu yra kelias į geresnį rytojų (br, baisiai skamba, bet teisingai). Kai kurių emigrantų veiduose tikrai sunku įžiūrėti bet kokio progreso šešėlį. Kasdienė rutina kaip mėsmalė laiko įsukusi ir neretai iš vieno houseshare toks žmogus vėl kraustosi į panašų, vietoj to, kad pafinansuotų sau geresnį būstą, geresniame rajone ir t.t.

Aria juodai, dirba iki išnaktų, taupo pinigus, grįžta į Lietuvą suprasti, kad dėl infliacijos viskas pabrango ir reikia grįžti atgal užsidirbti dar daugiau savo taip išsvajotam būstui.

Nagi pakeliame rankas, kas dirba atbulom rankom ir “nearia juodai”? Aš nekalbu apie tai, ar jūsų nugara sulinkusi, pažastimis žliaugia prakaitas, panagės pajuodusios nuo salotų skynimo, o galva sušutusi po statybininko šalmu. Kalbu apie tai, ar tikrai dirbate atmestinai, taip, kad paklausti net nežinotumėte, ties kokiu projektu dirbate? Protinis darbas, net jei baigtas 17.30 ir nepagardintas darbdavio apmokėtais pietumis, gali būti ir yra toks pats sunkus, sekinantis ir reikalaujantis dėmesio kaip kokios kepamos vištos Nando’s restoraniukų tinkle. Yra keista matuotis ir prasivardžiuoti baudžiauninkais, runkeliais, tualetų plovėjais ir braškių rinkėjais, jei vos neseniai gavote darbą „prie kompiuterio“ ir žinote, kaip rašosi žodis „infliacija“. Kiekvienas esame dirbę iki išnaktų. Stalius ar plytelių klojėjas „aria juodai“, lietuvis bankininkas Londono Sityje – „užima atsakingas pareigas“.

Taupymo sumetimais 20 valandų be miego į Lietuvą važiuoja su mašina, vietoj to, kad skristi 3 valandas su lėktuvu;

Ar kas nors iš jūsų yra tranzavę? Nebūtinai Londonas-Vilnius, apskritai?

Tam, kad sutaupyti bene dvigubai ant auto draudimo, mašinas registruoja stovinčias vienkiemyje 50 mylių spinduliu nuo didelių miestų, nors automobilis vargu ar išvažiuoja iš Londono kartą per mėnesį.

Ar seniai buvo tie laikai, kai toje pačioje Lietuvoje ne vienas miklių pirštų savininkas žinojo, kaip ir kur prie vandens skaitiklių pritaisyti magnetus, kad neprisuktų per daug kubų vandens? Mmm? Kaip sakoma, where there’s a will, there’s a way. Lietuvių, kaip tautos, noras apgaudinėti sistemą nėra nei unikalus, nei vienintelis.

Jeigu gimsta vaikas, pora santuokos neregistruoja. Moteris su kūdikiu važiuoja prašyti pagalbos, nes vyro “nėra” ir viena niekaip negali išlaikyti vaiko.

Lietuvos kaimai pilni prasigėrusių Veronikų nuvytusiais rūtų vainikais, kurios sistemą maustyti pradeda dar prieš pradėdamos tuzinus kūdikių. O britų spauda vietinius savo piktnaudžiautojus pašalpomis aprašo dažniau nei lietuviškoji kokią nors zvonkę. Todėl nieko ypatingo ar ekstremalaus irgi nematau.

Vengimo mokėti draudimą, kortelių klonavimo beigi kitų nusikaltimų linksniuoti neverta, nes tai nėra visų tų šimtų tūkstančių JK gyvenančių lietuvių kasdienybė. Taigi ir drąsios visus mus čia apjungiančios antraštės kaip antai „Lietuvių gyvenimas Anglijoje“ klijuoti nederėtų. Nes galbūt kai kam yra ekstremalu tai, jog jau pusę metų su saviškiu duoną kepamės patys. Tūlas lietuvis dar pagalvos, kad iš skūpumo (taupumo) tai darome ir pajuokiančiai aprašys. Ech, apie tai kitą kartą.