Net keista, kodėl taip mėgstantys iš savęs pasišaipyti britai šį kartą užsiuto, kai „Eurostar“ kelionėms traukiniu iš Briuselio į Londoną (ir atgal, tikėtina!) reklamuoti buvo panaudotas kuo toliau, tuo labiau plintantis stereotipas – tatuiruotas skustagalvis britas, atsilošęs ir besišlapinantis į gėlytėmis dekoruotą grakštų puodelį.

Tačiau reklamų atsisakyti nenorintys belgai sako, kad reklaminė kampanija itin sėkminga - ja nesitaikyta reklamuoti „Eurostar“ paslaugų britų rinkai, nes reklama kurta „specializuota“ ir skirta belgų skoniui (ir supratimui apie britus) patenkinti.

Ne naujiena yra tai, kad britai stereotipus yra sukūrę praktiškai visiems judantiems padarams, ne tik senosios Europos tautoms. Ir juos aktyviai naudoja. Tačiau kai jie patys imami vaizduoti taip, kaip juos mato „žemyninė“ Europa (kad ir ta pati Lietuva, bėdojanti dėl Prezidentūrą šlapinančių bernvakarių šventėjų), kyla sumišimas. Ir protestas. Oh well, taste your own medicine for once.

Dabar visai visai atvirai prisipažinkite – ar nesate kada nors po smagaus ir audringo vakarėlio prispirti reikalo? Na, tarkime, kuri nors Vilniaus senamieščio gatvė argi nėra suteikusi to palaimingo palengvėjimo jausmo?

Arba – ar nėra taip buvę, kad koks nors muzikos ar fizinio lavinimo mokytojas pagriebtų jus už alkūnės ir labai nederamai ilgai kažką aiškintų apie pavėlavimus, nepaleisdamas iš nagų ir pernelyg arti prisikišęs?

Arba – ar tikrai neturite nei vieno draugo, kuris nešiotųsi iš senų stovyklavimo laikų likusį atlenkiamą peiliuką skardinėms atidaryti ar šiaip kokiame ūkiniame reikale pritaikomą?

Įkėlėte koją į D.Britaniją – laikas pamiršti senus papratimus. Jei norite būti pilnavertis imigrantas Jungtinėje Karalystėje, nuo šiol turėsite laikytis „Imigrantų elgesio Jungtinėje Karalystėje kodo“, išleisto 15-ka kalbų, tarp jų ir lietuvių. Galite (privalote) jau šiandien prie širdies pridėję ranką pasižadėti:

… Neliesti ir negraibyti svetimų žmonių be jų sutikimo;
… Nesišlapinti ir nespjaudyti viešose vietose;
… Nežiopsoti akis išvertus į vietinius;
… Nerėkti ant vietinių, jiems nešvilpti ir nesekioti iš paskos;
… Nevairuoti automobilio ir netgi nesėdėti vairuotojo sėdynėje nejudančiame automobilyje po to, kai išgėrėte šiek tiek alkoholio, taip pat pavartoję nelegalių narkotikų;
… Nevažiuoti dviračiu autostradomis;
… Nesinešioti peilių, dujų balionėlių ir apskritai jokių ginklų;
… Neturėti lytinių santykių su žmonėmis be jų sutikimo.

Šalyje, kuri garsėja viešųjų tualetų stygiumi ir savo “binge drinking” kultūra, kiekvienas lyšnas girtas imigrantas tik pasunkina ir taip prastą padėtį… Todėl ne tik nežiopsokime į vietinius – nesielkime kaip vietiniai.

Šimtąkart girdėtas stereotipas: kiekvienos poros gyvenime ateina momentas, kai du žmonės pajunta, jog reikia į dvigubą idilę pasikviesti trečią veikėją. Taip, kalbu apie… naminį gyvūną!

Tokios mintys užklumpa, kai vieši svečiuose, kur pasitinka šuniukas, ant tvoros kieme sėdi katė, o papietavus į lauką išnešamas Čarlis – Kakadu papūga. Ji užsirango ant peties (skraidyti negali, nes po ligos nusigraužė skrydžiui būtinas plunksnas) ir glaustosi kaip katinas. Prie ausies girdžiu šnopavimą, kai po minutės žmogišku balsu jis man sako: „Tickle, tickle“ (kutenk, kutenk). Sėdžiu apsalusi, o šeimininkė ragina – nagi, pakutenk Čarlį, matai, kaip jis to nori.

Paukščio mes nenorėtume. Gal todėl, kad abu norime lojalaus, kailiniuoto, guvaus draugo. Jau beveik pusę metų sakome sau, jog „atliekame research“ – tiriame, ką reikštų turėti naminį gyvūną ir kaip tai pakoreguotų kasdienybę.

Skaityti toliau »

Gyvenimas Anglijoje – ne vien rožėmis klotas. Sutinku, dažnai atrodo, kad svetur ir žolė žalesnė. Juk sakoma, kas nerizikuoja, tas negeria šampano.

Įrašo pradžiai krūvelę nudrengtų lietuviškų posakių pasirinkau ne be reikalo. Šįkart siūlau sąrašą savo mėgstamiausių angliškų posakių, patarlių ir frazių. Kai kuriuos žemiau išrikiuotus pasakymus pradėjau vartoti radusi knygose ir spaudoje, kitus – TV laidose bei kino filmuose, trečių primokė draugai, o ketvirtus į galvą įkalė maniškis nelietuvis. Svarbiausia, žinoma, nepersūdyti.

When the shit hits the fan – kai paaiškėja koks nors nemalonumas, afera, nešvarus reikaliukas, išaiškinami kieno nors sukti darbeliai, sukeliantys daug problemų. Pavyzdžiu galėtų būti nesenas atvejis, kai Vilniuje buvo sulaikytas kyšio ėmimu įtariamas Vilniaus savivaldybės darbuotojas.

A little bird told me – tai angliškas VBS (“Viena boba sakė”) atitikmuo.

Out of sight, out of mind – akys nemato, širdies neskauda. Šis posakis turėtų būti itin populiarus tarp lietuvių emigrantų, palikusių Lietuvoje vaikučius, žmonas ir vyrus.

A leopard cannot change its spots ir You can’t teach an old dog new tricks – ko gero, panašūs į lietuviškąjį “Lenk medį kol jaunas”.

Excuse my French – geras būdas atsiprašyti pašnekovų, kai riebiai keikiatės.

Skaityti toliau »

Jau koks trečias mėnuo D.Britanijoje lyja. Su pertraukomis, tiesa, bet tik tam, kad gerai atsikvėptų ir vėl driokstelėtų. Šiandien į langus ir stogą kalė kruša. Jau savaitę į darbą keliauju su paltu. Ir šaliku. Basutės ir kiti linksmi vasariški reikmenys ilsisi supakuoti ir paslėpti. Barbekiu aparatas atostogauja. Kai prasitariu, jog noriu šiai vasarai (VASARAI?) nusipirkti kokį nors naują maudymosi kostiumėlį, viskas ko sulaukiu - isteriškas klaikus juokas.

Lietingas nuotaikas praskaidrina britų antropologės Kate Fox knyga “Watching the English: The Hidden Rules of English Behaviour”, kurioje smulkiai išoperuojama kiekviena mažiausia angliškojo būdo dalelė. Šią knygą rekomenduoju visiems, kas planuoja šaknis leisti D.Britanijoje – ji labiau palengvins jūsų dalią nei koks nors veikalas pavadinimu “Kaip emigruoti į Angliją” ar “Kuo žymus Londonas”. Sakyčiau, ši knyga turėtų tapti į Davido Beckhamo ir fiš-and-čipsų šalį atvykstančiųjų elementoriumi.

Kai baigsiu skaityti, ko gero suvesiu sąrašiuką taisyklių, o kol kas – grįžkime prie pirmos šio įrašo pastraipos. Kaip ji skamba? Tarsi skundas? Niurzgėjimas? Nepasitenkinimas ar šiaip irzlus pasiguodimas? Jūs stebite patį tipiškiausią anglišką bruožą – bumbėjimą!!! (moaning).

Šiam unikaliam ir itin plačiai paplitusiam reiškiniui knygoje skirtas ne vienas puslapis. O jei tai bumbėjimas apie orą – tai jam skirtas visas skyrius!

Trumpai tariant, kai anglas jums pabumba puse lūpų “Oooh, Isn’t it cold?”, jūs negalite staiga imti pasakoti, kad visai patinka jums toks šaltukas ir kad jūsų ši temperatūra neveikia neigiamai. Nieku gyvu!!! Turite pritarti, kinkuoti galva, bumbėti kartu, kad lyja ir lyja, ir kad orų pranešėjai niekam tikę ir dykaduoniai, nes visada pila, kai tik jie pažada gerą orą ir pan.

Bet palaukite, vieną minutėlę. Ši taisyklė, pasirodo, taikoma tik… kitiems anglams! Užsieniečiai (ne anglai) neturi moralinės, politinės ir kitokios teisės kritikuoti ir niurzgėti dėl Anglijos oro!

„While we may spend much of our time moaning about our weather, foreigners are not allowed to criticize it. In this respect, we treat the English weather like a member of our family: one can complain about the behaviour of one’s own children or parents, but any hint of censure from an outsider is unacceptable, and very bad manners.”

Tikėkimės, orai pasikeis. Ir man nereikės sukti galvos, galiu bumbėti ar ne.