Šiandien dar tik rugsėjo antroji, dar ne visi kolegos paplūdimio smėlį iš basučių išsikratė, o tarp bendradarbių jau ėmė cirkuliuoti elektroniai laiškai su paraginimais siūlyti idėjas, kaip ir kur kompanijai surengti ofiso Kalėdų vakarėlį. Rimtai.

Dauguma restoranų, klubų, barų jau kurį laiką priima kalėdinius užsakymus, todėl stebėtis lyg ir nereikėtų. Šiemet mąstome į vadinamąjį „Christmas Do“ susirinkti ne tik pavalgyti, pagerti ir pašokti, bet ir kartu ką nors turiningo nuveikti (aš nekalbu apie bandymus pusnuogiams užsėsti ofiso kopijavimo aparatus, kaip kad dažnai įsivaizduojami girti kontorų vakarėliai).

Skaityti toliau »

Net keista, kodėl taip mėgstantys iš savęs pasišaipyti britai šį kartą užsiuto, kai „Eurostar“ kelionėms traukiniu iš Briuselio į Londoną (ir atgal, tikėtina!) reklamuoti buvo panaudotas kuo toliau, tuo labiau plintantis stereotipas – tatuiruotas skustagalvis britas, atsilošęs ir besišlapinantis į gėlytėmis dekoruotą grakštų puodelį.

Tačiau reklamų atsisakyti nenorintys belgai sako, kad reklaminė kampanija itin sėkminga - ja nesitaikyta reklamuoti „Eurostar“ paslaugų britų rinkai, nes reklama kurta „specializuota“ ir skirta belgų skoniui (ir supratimui apie britus) patenkinti.

Ne naujiena yra tai, kad britai stereotipus yra sukūrę praktiškai visiems judantiems padarams, ne tik senosios Europos tautoms. Ir juos aktyviai naudoja. Tačiau kai jie patys imami vaizduoti taip, kaip juos mato „žemyninė“ Europa (kad ir ta pati Lietuva, bėdojanti dėl Prezidentūrą šlapinančių bernvakarių šventėjų), kyla sumišimas. Ir protestas. Oh well, taste your own medicine for once.

Dabar visai visai atvirai prisipažinkite – ar nesate kada nors po smagaus ir audringo vakarėlio prispirti reikalo? Na, tarkime, kuri nors Vilniaus senamieščio gatvė argi nėra suteikusi to palaimingo palengvėjimo jausmo?

Arba – ar nėra taip buvę, kad koks nors muzikos ar fizinio lavinimo mokytojas pagriebtų jus už alkūnės ir labai nederamai ilgai kažką aiškintų apie pavėlavimus, nepaleisdamas iš nagų ir pernelyg arti prisikišęs?

Arba – ar tikrai neturite nei vieno draugo, kuris nešiotųsi iš senų stovyklavimo laikų likusį atlenkiamą peiliuką skardinėms atidaryti ar šiaip kokiame ūkiniame reikale pritaikomą?

Įkėlėte koją į D.Britaniją – laikas pamiršti senus papratimus. Jei norite būti pilnavertis imigrantas Jungtinėje Karalystėje, nuo šiol turėsite laikytis „Imigrantų elgesio Jungtinėje Karalystėje kodo“, išleisto 15-ka kalbų, tarp jų ir lietuvių. Galite (privalote) jau šiandien prie širdies pridėję ranką pasižadėti:

… Neliesti ir negraibyti svetimų žmonių be jų sutikimo;
… Nesišlapinti ir nespjaudyti viešose vietose;
… Nežiopsoti akis išvertus į vietinius;
… Nerėkti ant vietinių, jiems nešvilpti ir nesekioti iš paskos;
… Nevairuoti automobilio ir netgi nesėdėti vairuotojo sėdynėje nejudančiame automobilyje po to, kai išgėrėte šiek tiek alkoholio, taip pat pavartoję nelegalių narkotikų;
… Nevažiuoti dviračiu autostradomis;
… Nesinešioti peilių, dujų balionėlių ir apskritai jokių ginklų;
… Neturėti lytinių santykių su žmonėmis be jų sutikimo.

Šalyje, kuri garsėja viešųjų tualetų stygiumi ir savo “binge drinking” kultūra, kiekvienas lyšnas girtas imigrantas tik pasunkina ir taip prastą padėtį… Todėl ne tik nežiopsokime į vietinius – nesielkime kaip vietiniai.

Šimtąkart girdėtas stereotipas: kiekvienos poros gyvenime ateina momentas, kai du žmonės pajunta, jog reikia į dvigubą idilę pasikviesti trečią veikėją. Taip, kalbu apie… naminį gyvūną!

Tokios mintys užklumpa, kai vieši svečiuose, kur pasitinka šuniukas, ant tvoros kieme sėdi katė, o papietavus į lauką išnešamas Čarlis – Kakadu papūga. Ji užsirango ant peties (skraidyti negali, nes po ligos nusigraužė skrydžiui būtinas plunksnas) ir glaustosi kaip katinas. Prie ausies girdžiu šnopavimą, kai po minutės žmogišku balsu jis man sako: „Tickle, tickle“ (kutenk, kutenk). Sėdžiu apsalusi, o šeimininkė ragina – nagi, pakutenk Čarlį, matai, kaip jis to nori.

Paukščio mes nenorėtume. Gal todėl, kad abu norime lojalaus, kailiniuoto, guvaus draugo. Jau beveik pusę metų sakome sau, jog „atliekame research“ – tiriame, ką reikštų turėti naminį gyvūną ir kaip tai pakoreguotų kasdienybę.

Skaityti toliau »

Gyvenimas Anglijoje – ne vien rožėmis klotas. Sutinku, dažnai atrodo, kad svetur ir žolė žalesnė. Juk sakoma, kas nerizikuoja, tas negeria šampano.

Įrašo pradžiai krūvelę nudrengtų lietuviškų posakių pasirinkau ne be reikalo. Šįkart siūlau sąrašą savo mėgstamiausių angliškų posakių, patarlių ir frazių. Kai kuriuos žemiau išrikiuotus pasakymus pradėjau vartoti radusi knygose ir spaudoje, kitus – TV laidose bei kino filmuose, trečių primokė draugai, o ketvirtus į galvą įkalė maniškis nelietuvis. Svarbiausia, žinoma, nepersūdyti.

When the shit hits the fan – kai paaiškėja koks nors nemalonumas, afera, nešvarus reikaliukas, išaiškinami kieno nors sukti darbeliai, sukeliantys daug problemų. Pavyzdžiu galėtų būti nesenas atvejis, kai Vilniuje buvo sulaikytas kyšio ėmimu įtariamas Vilniaus savivaldybės darbuotojas.

A little bird told me – tai angliškas VBS (“Viena boba sakė”) atitikmuo.

Out of sight, out of mind – akys nemato, širdies neskauda. Šis posakis turėtų būti itin populiarus tarp lietuvių emigrantų, palikusių Lietuvoje vaikučius, žmonas ir vyrus.

A leopard cannot change its spots ir You can’t teach an old dog new tricks – ko gero, panašūs į lietuviškąjį “Lenk medį kol jaunas”.

Excuse my French – geras būdas atsiprašyti pašnekovų, kai riebiai keikiatės.

Skaityti toliau »