Jau koks trečias mėnuo D.Britanijoje lyja. Su pertraukomis, tiesa, bet tik tam, kad gerai atsikvėptų ir vėl driokstelėtų. Šiandien į langus ir stogą kalė kruša. Jau savaitę į darbą keliauju su paltu. Ir šaliku. Basutės ir kiti linksmi vasariški reikmenys ilsisi supakuoti ir paslėpti. Barbekiu aparatas atostogauja. Kai prasitariu, jog noriu šiai vasarai (VASARAI?) nusipirkti kokį nors naują maudymosi kostiumėlį, viskas ko sulaukiu - isteriškas klaikus juokas.

Lietingas nuotaikas praskaidrina britų antropologės Kate Fox knyga “Watching the English: The Hidden Rules of English Behaviour”, kurioje smulkiai išoperuojama kiekviena mažiausia angliškojo būdo dalelė. Šią knygą rekomenduoju visiems, kas planuoja šaknis leisti D.Britanijoje – ji labiau palengvins jūsų dalią nei koks nors veikalas pavadinimu “Kaip emigruoti į Angliją” ar “Kuo žymus Londonas”. Sakyčiau, ši knyga turėtų tapti į Davido Beckhamo ir fiš-and-čipsų šalį atvykstančiųjų elementoriumi.

Kai baigsiu skaityti, ko gero suvesiu sąrašiuką taisyklių, o kol kas – grįžkime prie pirmos šio įrašo pastraipos. Kaip ji skamba? Tarsi skundas? Niurzgėjimas? Nepasitenkinimas ar šiaip irzlus pasiguodimas? Jūs stebite patį tipiškiausią anglišką bruožą – bumbėjimą!!! (moaning).

Šiam unikaliam ir itin plačiai paplitusiam reiškiniui knygoje skirtas ne vienas puslapis. O jei tai bumbėjimas apie orą – tai jam skirtas visas skyrius!

Trumpai tariant, kai anglas jums pabumba puse lūpų “Oooh, Isn’t it cold?”, jūs negalite staiga imti pasakoti, kad visai patinka jums toks šaltukas ir kad jūsų ši temperatūra neveikia neigiamai. Nieku gyvu!!! Turite pritarti, kinkuoti galva, bumbėti kartu, kad lyja ir lyja, ir kad orų pranešėjai niekam tikę ir dykaduoniai, nes visada pila, kai tik jie pažada gerą orą ir pan.

Bet palaukite, vieną minutėlę. Ši taisyklė, pasirodo, taikoma tik… kitiems anglams! Užsieniečiai (ne anglai) neturi moralinės, politinės ir kitokios teisės kritikuoti ir niurzgėti dėl Anglijos oro!

„While we may spend much of our time moaning about our weather, foreigners are not allowed to criticize it. In this respect, we treat the English weather like a member of our family: one can complain about the behaviour of one’s own children or parents, but any hint of censure from an outsider is unacceptable, and very bad manners.”

Tikėkimės, orai pasikeis. Ir man nereikės sukti galvos, galiu bumbėti ar ne.

Šįryt BBC Breakfast vėl linksniavo imigrantų antplūdžio problemą, akcentuodami tai, jog atvykėliai turėtų stengtis labiau pritapti prie visuomenės ir laikytis tam tikrų papročių:

“They must accept the fact that we, the British, do not spit in the street and we love to stand in the queue at the Post Office.”*

Sian Williams, BBC Breakfast laidos vedėja

*“Jie turėtų suvokti tai, jog mes, britai, nesispjaudome gatvėje ir tiesiog dieviname stoviniavimą eilėje prie pašto langelio.”

Susimildami, baikite savo snargliais gąsdinti vietinius!!!

Visiems yra taip nutikę. Išlipate iš traukinio kokioje nors Londono traukinių stotyje ir nusprendžiate mažame kioskelyje nusipirkti late kavos išsinešti. Iš pripratimo gėrimą užsakinėjate angliškai, jau kuičiatės kišenėse ieškodamas monetų, kai staiga… kilstelėjęs akis pardavėjos kortelėje perskaitote „Jurgita“.

Yra du variantai, kaip sureaguosite jūs ir lygiai tokie pat du variantai, kaip sureaguos Jurgita.

Pirma, jei esate nosį užrietęs lietuvis, kuris jaučiasi 100 proc. “įsiintegravęs į visuomenę“, pokalbį ir finansinį atsiskaitymą pravesite angliškai. Tuo pačiu spėsite apžiūrėti merginą, dar pasiklausysite, kokio lygio jos anglų kalba, ir sumurmėjęs „Thanks“ nueisite.

Antra, jūsų atlapa siela užniūniuos sau kokią lietuvišką melodiją ir kalbą iškart pradėsite lietuviškai. Dar prie viso to paklausite, iš kur Jurgita besanti, ar jai čia patinka ir ar šviežios tos bandelės.

Jurgitos reakcija irgi bus dviguba. Pirmuoju atveju ji šyptels sau lūpų kampučiu pamaniusi, kad nu ir šlykštynė litovcas, maivosi demonstruodamas, kad atseit ne lietuvis, o antruoju suskubs plepėti smagia lietuviška šnekta ir kavutę padarys itin skanią.

Tai čia du chrestomatiniai atvejai. Realybėje tenka susidurti su daug daug daugiau situacijų. Vienoje sumuštininėje Old Street visa komanda lietuvių merginų išrikiuotos dirbo nuo aušros iki apypiečio, ir visos susiraukusios niekada neatsakinėdavo man lietuviškai, net jei garsiau pasakydavau labas. Tada nustojau, nes ėmiau įtarti, jog dar iš to pykčio prispjaus į mano jacket potato.

Tuo tarpu vienas lietuvaitis bičiulis (nešpėtnas vaikinas, ko norėti!) savo vietinėje sumuštininėje taip lietuvaites prisijaukino, kad tos net pasišokinėdamos lėkdavo jo aptarnauti, pridėdavo papildomo kumpio, bekono ir dešrelių į tą jo panini, kad tas „sumuštinis“ net nesusivoždavo. Negana to, vaikinas visada už tą super-duper šedevrą mokėdavo pusę kainos. Vadybininkai, nesuprasdami, apie ką klientas ir pardavėja lietuviškai čiurškia, nieko niekada nepastebėjo.

Britų gyvenime jų vietinė kavinaitė labai svarbi. Tokia nedidelė, kurioje jie paprastai nesėdi, o tik įeina, nusiperka ir išsineša. Ir britai nėra tokie jau žlibi, kad nepastebėtų, jog jų rytinę kavą vis dažniau ir dažniau verda merginos iš rytų Europos.

Viena iš BBC sketch komedijų nusprendė situaciją kavinėje perkelti į ekraną. „Ruddy Hell! It’s Harry And Paul” už kavinukės prekystalio pastatė dvi lenkes (nors jos taip pat gali būti čekės, slovakės, lietuvės ar ukrainietės). Tai ne pirmas kartas, kai britų TV parodijuoja merginas iš post sovietinio bloko.

Ką čia daug rašyti, geriau patiems pažiūrėti.
Uan paund syksty plyz (2 epizodai)
Siank ju very mač (1 epizodas)

Na, jei jau melžiame tą nesibaigiančią temą – emigraciją, tai už vieno kito spenio patampysiu ir aš.

Statistikos duomenimis, kasdien D.Britaniją palieka vidutiniškai 500 šalies pilietybę turinčių asmenų ir išvyksta ieškoti skalsesnės duonos, lengvesnio gyvenimo, saulėtesnių dienų ir žalesnės žolės. Kiek ta žolė vešlesnė Australijoje ar Ispanijoje - spręsti ne man, tačiau aišku viena – žmonės auga, bręsta, mokosi, renkasi, priima sprendimus, keičia tai, kas neatitinka jų poreikių, ieško, tiria, ir… išvažiuoja.

Kalbėdami apie priežastis, kodėl jie renkasi palikti D.Britaniją (arba kodėl ją jau paliko), britai neretai naudoja sąvoką escape:

escape
1. v 1) pabėgti (iš kalėjimo); 2) išvengti (bausmės); 3) išgaruoti (apie dujas); 4) ištrūkti, išslysti; 5) išsigelbėti; 2. n 1) pabėgimas, išsigelbėjimas; 2) pabėgimas nuo tikrovės; 3) tech. (garo) išleidimas

Vienas iš šią temą nagrinėjančių blogų – Escape England – netingi sudėlioti sąrašo dalykų, kurie išvarę standartinį britą iš kantrybės, išvaro jį lauk ir iš tėvynės. Tarp jų – ŽINOMA! – oro sąlygos, gyvenimo tempas, visuomenės uždarumas, kriminogeninė situacija, materializmas ir vartotojiškumas, propaganda, negatyviai nusiteikusi žiniasklaida, apatija, nekilnojamas turtas (namai be hamakų ir balkonėlių!) bei … prastos scuba nardymo sąlygos.

Lygiai taip pat galbūt situacija, kuri standartiniam lietuviui netinka Lietuvoje, bus kaip idealus rojaus kampelis kokiam nors atvykėliui iš Armėnijos ar Ukrainos. Kita vertus, nėra jokios garantijos, kad po gerų penkerių metų D.Britanijoje įsikūrę lietuviai nenorės iš čia escapinti dar kur nors kitur (galbūt netgi grįžti namo).

Mes, lietuviai, esame labai tampriai suaugę su gamta ir jos resursais. Laikai, kai mano močiutė kaime viską augindavo / gamindavo pati (pirkdavo tik druską, cukrų, muilą ir proškas), dar nenustumti į užmaršties seklyčias, ir dar puikiai žinau ir įsivaizduoju, kaip:

gaminama varškė, kepama duona ant ajerų, kemšamos dešros ar vyniojami vyniotiniai, kaip rūkomi lašiniai, raugiami kopūstai;

Kaip verdama uogienė, marinuojamos daržovės, kaip sukamas sviestas, džiovinami grybai, kaip renkami čiobreliai arbatai, kaip rezgamos česnakų pynės, lukštenami šabalbonai;

Kaip džiovinami kopūstų lapai bulvinėms bandoms, kaip plaunamos kiaulės žarnos vėdarams, kaip verdama šaltiena ar pjaustomi obuoliai džiovinimui;

Kaip nuo piktžolių atskirti rūgštynes, išvirti dilgėlių sriubą, malti kepenis paštetui, rinkti vištidėje kiaušinius, darinėti silkę, ir aš netgi nesu gimusi ir augusi kaime!!!

Taigi procesas nuo neapdirbtų gamtos produktų iki galutinių patiekalų dažnam lietuviui aiškus kaip dieną, net ir vidurinės nebaigę sugeba atrasti sąsają tarp karvės ir jogurto (LRT laida „Klausimėlis“ tokias prielaidas, deja, lengvai paneigia, bet vis tiek – juk nekalbu apie Napoleoną ar impičmentą).

Britanijoje, deja, masės augina vaikus, kurie neskiria kivi nuo bulvės, galvoja, kad bulvių traškučiai (crisps) pagaminami iš kažkokių mistinių sintetinių ingredientų, o miške neatskirtų žemuogės nuo gilės.

Mano bendradarbis britas paranojiškai meta lauk viską, ką randa darbiniame šaldytuve su prieš minutę pasibaigusia galiojimo data. Ypač jei tas galiojimo terminas pasibaigė TOS DIENOS RYTE!!!

Su juo ir išvystome pokalbį. Sakau, kaip manai, mano sena močiutė Lietuvos kaimo glūdumoje, kuriai virš 86-erių, kaip ji žino, kada jos raibų vištelių padėti kiaušiniai „išėjo iš naudojimo termino“?

Tyla.

Kaip ji žino, kada karvės pienas pagedęs, o kada dar ne? Kada apgliaumijęs sūris netinkamas valgyti, o kada dar galima jį išgelbėti? Kada žuvį reikia mest lauk, o kada dar gera?

Jis tik trauko pečius: „All I care about is the use-by-date“. Ir turbūt galvoja, „These bl**dy weird Lithuanians!”

Nenori klausytis, kad pakanka stebėti produkto ar gaminio išorę, kvapą, tekstūrą, spalvos ar formos pokyčius, ir pasitikėti sveiku protu. Ir neversti lauk normalių pomidorų, nes taip diktuoja pakuotė. Jis kemšasi ausis, kai pateikiu statistiką, jog beveik ketvirtis maisto produktų D.Britanijoje išmetama lauk dar naudotinos būklės. Mano kolegai tai nė motais.

Kita priežastis, kodėl prisiminiau visas su bobutės kaimu susijusias maisto gaminimo ir kilmės istorijas, tai gamtiniai resursai, kurių patys britai nenaudoja dėl paprasčiausio nežinojimo.

Taip, galbūt lietuviai Airijoje persistengė maistui išgaudydami viską, kas juda vandenyje ir turi žvynus, tačiau man širdis neleidžia ramiai praeiti pro žemėn nunokusias uogas metantį gervuogių krūmą. Panašūs atradimai prasidėjo praėjusią vasarą, kai Londono triukšmą ir stresą iškeitėme į Anglijos suburbiją. Aną liepą ne kartą kirtome blynus ar rytinį jogurtą su šviežiomis gervuogėmis, o rudeniop gliaudėme lazdyno riešutus (maniškiui AKYS iššoko sužinojus, kad parduotuvėje perkami hazelnuts būna balti ir mikšti, kai dar nepilnai prinokę).

Šį savaitgalį tris valandas praleidę netoli esančiame miške, namo parėjome žinodami – vasara bus dosni mėlynėmis. Ir kaip jas pražioplinome pernai?