Rašytojų klube – Manto Gimžausko knygos pristatymas || Anonsas

Gruodį į Vilnių nekeliauju, o gaila. Vilniuje bus pristatyta kovo mėnesį žuvusio poeto, scenaristo Manto „Šamano“ Gimžausko knyga.

samanas-tm-gimzauskas.jpg

Netrukus po Mantui atminti skirto įrašo gavau žinutę iš ilgamečio Šamano bičiulio ir bendraminčio, poeto Tomo Slombo Butkaus:

(…) Dabar renku visą Šamano archyvą. Rudeniop turėtų pasirodyti jo knygelė.
Gal galėtum padėti:
mane domina viskas, kas susiję su Šamano asmeniu – laiškai (jei jie nėra per daug asmeniški), fotografijos ir be abejo tekstai.
Taip jau gavosi, kad visa kūryba sudegė.
Per stebuklą liko ankstyvieji eilėraščiai.
Ir vienas cd, kurį M.Burokui prieš mirtį Šamanas atsitiktinai perdavė.
Ten rinktiniai jo tekstai.
Ačiū iš anksto ir iki greito.
ts

Continue Reading »

Kad nereikėtų rinktis – dešra ar knyga? || Knygnesys.co.uk

lietuviskos_knygos.jpg

Emigrantas ir knyga… Juk geriau skamba nei emigrantas ir dešra. O jei dar į draugiją priimame žodį „knygnešys“, turime visai idealistinį vaizdelį…

Apie knygas ir knygnešius užsiminiau neatsitiktinai – šią savaitę Londone oficialiai pristatyta (ir Lietuvoje populiaraus, bet čia nelabai žinomo Manto apdainuota) nauja interneto svetainė – lietuviškų knygų D.Britanijoje parduotuvė „Knygnešys“. Nuoširdžiai sveikinu idėjos autorius ir įgyvendintojus, ir noriu pasidalinti kai kuriais pastebėjimais.

Continue Reading »

Bumbėti ar nebumbėti? Štai klausimas!

Jau koks trečias mėnuo D.Britanijoje lyja. Su pertraukomis, tiesa, bet tik tam, kad gerai atsikvėptų ir vėl driokstelėtų. Šiandien į langus ir stogą kalė kruša. Jau savaitę į darbą keliauju su paltu. Ir šaliku. Basutės ir kiti linksmi vasariški reikmenys ilsisi supakuoti ir paslėpti. Barbekiu aparatas atostogauja. Kai prasitariu, jog noriu šiai vasarai (VASARAI?) nusipirkti kokį nors naują maudymosi kostiumėlį, viskas ko sulaukiu – isteriškas klaikus juokas.

Lietingas nuotaikas praskaidrina britų antropologės Kate Fox knyga “Watching the English: The Hidden Rules of English Behaviour”, kurioje smulkiai išoperuojama kiekviena mažiausia angliškojo būdo dalelė. Šią knygą rekomenduoju visiems, kas planuoja šaknis leisti D.Britanijoje – ji labiau palengvins jūsų dalią nei koks nors veikalas pavadinimu “Kaip emigruoti į Angliją” ar “Kuo žymus Londonas”. Sakyčiau, ši knyga turėtų tapti į Davido Beckhamo ir fiš-and-čipsų šalį atvykstančiųjų elementoriumi.

anglu-tradicijos.jpg

Kai baigsiu skaityti, ko gero suvesiu sąrašiuką taisyklių, o kol kas – grįžkime prie pirmos šio įrašo pastraipos. Kaip ji skamba? Tarsi skundas? Niurzgėjimas? Nepasitenkinimas ar šiaip irzlus pasiguodimas? Jūs stebite patį tipiškiausią anglišką bruožą – bumbėjimą!!! (moaning).

Šiam unikaliam ir itin plačiai paplitusiam reiškiniui knygoje skirtas ne vienas puslapis. O jei tai bumbėjimas apie orą – tai jam skirtas visas skyrius!

Trumpai tariant, kai anglas jums pabumba puse lūpų “Oooh, Isn’t it cold?”, jūs negalite staiga imti pasakoti, kad visai patinka jums toks šaltukas ir kad jūsų ši temperatūra neveikia neigiamai. Nieku gyvu!!! Turite pritarti, kinkuoti galva, bumbėti kartu, kad lyja ir lyja, ir kad orų pranešėjai niekam tikę ir dykaduoniai, nes visada pila, kai tik jie pažada gerą orą ir pan.

Bet palaukite, vieną minutėlę. Ši taisyklė, pasirodo, taikoma tik… kitiems anglams! Užsieniečiai (ne anglai) neturi moralinės, politinės ir kitokios teisės kritikuoti ir niurzgėti dėl Anglijos oro!

„While we may spend much of our time moaning about our weather, foreigners are not allowed to criticize it. In this respect, we treat the English weather like a member of our family: one can complain about the behaviour of one’s own children or parents, but any hint of censure from an outsider is unacceptable, and very bad manners.”

Tikėkimės, orai pasikeis. Ir man nereikės sukti galvos, galiu bumbėti ar ne.

Į kalėdinį popierių įvyniotas Morisonas

Buvo 1993-ieji, gruodis. Su keliomis klasiokėmis snieguotomis Alytaus gatvėmis žingsniavome į miesto centriniame parke veikusią kavinę „Lyra“. Buvome visos rimtai nusiteikusios – o ir proga rimta pasitaikė. Ėjome švęsti savo tuometinio dievuko gimtadienio. Tiesa, jam tą gruodžio 8-ąją suėjo 50 metų, ir miręs jis jau buvo daugiau nei prieš dvidešimtmetį. Taip norėjosi tada tikėti, kad pavyks kada nors nueiti į Džimio Morisono (Jim Morrison) ir The Doors koncertą.

Kas paskatino paaugles iš nedidelės Lietuvos provincijos susidomėti gauruotu amerikiečiu, vadinusiu save Driežu Karaliumi ir beveik niekad neišlipančiu iš odinių kelnių, sunku pasakyti. Manau, mane sužavėjo anuomet leistame itin progresyviame laikraštyje „Mes!“ perskaitytas straipsnis. Jei visai atvirai, ne straipsnis sužavėjo, o Džimio nuotrauka, kaip vėliau sužinojau, žymiausias jo atvaizdas, kurį žiniasklaida itin mėgo.

Įrašų gauti Alytuje buvo beveik neįmanoma, juolab kad neturėjau pažįstamų tarp senų Alytaus hipių, „Alytaus radijas“ gal kokį kartą pagrojo „Riders on the Storm“, bet kad įsigyčiau kasetę ir pati galėčiau trinti ją po keletą kartų per dieną, teko važiuoti į Vilnių. Kažkokios turistinės kelionės metu su drauge nusprūdome į plokštelių parduotuvę Tilto gatvėje ir čia oficialiai įvyko mano ir Morisono pažintis.

tilto-gatve.gif
Šią seną aistrą prisiminiau, kai išvyniojau šiemetines kalėdines dovanas. Ilgiausioje ir aukščiausioje pakuotėje buvo The Doors by The Doors, storiausioje ir sunkiausioje – The Doors Perception, o lengviausioje ir mažiausioje – biografija Jim Morrison: Life, Death, Legend. Akys ant kaktos iššoko, galvoje ėmė skambėti „Oh show me the way to the next whiskey bar, oh don’t ask why, oh don’t ask why…”, o rankos nezgrabnai puolė vartyti knygų puslapius. Niekad nemaniau, kad dar tiek nuotraukų nesu mačiusi, tiek faktų nesu girdėjusi ir tiek bonus tracks nesu klausiusi… Kalėdos – stebuklų metas.

Creative Commons License