Vardas: Milo
Vardo kilmė: sudėjus šuniuką greta su puodeliu kakavos, neatskirtumėte, kas yra kas. Milo – populiarus iš Australijos kilęs šokoladinis gėrimas, labai mėgiamas šuniuko savininkų. Bendradarbiai turėjo galimybę dalyvauti vardo rinkimuose, bet Milo (tariamas Mailou) nugalėjo prieš Choco (Čioko).
Veislė: trumpaplaukis mažasis, arba nykštukinis, taksas (miniature daschund)
Amžius: 14 savaičių.
Studijos: kol kas Milo į jokią šunų mokyklą neina. Viename ofiso kampe yra patiesti du vadinamieji “puppy training pads”, kuriuos jis neva iš toli užuodžia ir visada nupėdina pasituštinti. Skaityti toliau »

Labai ilgai ir daug aiškinti ir pristatinėti nereikia – nemokamas Londono dienraštis „Metro“ savo karikatūrų skiltyje žodelį „Polish“ įdeda jau ne pirmą kartą…

Aš manyčiau, jog informatikos pradžiamokslis turėtų prasidėti ne įvadiniu tekstu apie bitus ir baitus, nulius ir vienetus, o apie… nugaros skausmą.

Viena, ko neišmokau laiku ir apie ką niekas deramai nepaskaitė paskaitos – tai taisyklinga sėdėsena prie kompiuterio, kuri turėtų rūpėti labiau nei tobuli HTML įgūdžiai ar spausdinimo greitis.

Tie, kas sėdimą protinį darbą prie kompiuterio dirba dar tik keletą metų arba kurių dienotvarkėje yra gausybė judesio, susitikimų, lakstymo ir ragelių kilnojimo, šio džiaugsmo – nugaros skausmo – gal dar nėra pajutę. Kai kam sopanti kupra ir kaklas labiau asocijuojasi su stresu, tačiau aš esu įsitikinusi – man šią bėdą įtaisė prasta sėdėsena.

Taigi, jei kai kam tinklaraščio atnaujinimas sustoja dėl „bloginimo bloko“, aš kaltų ieškau tarp stuburo slankstelių. Nežinau, kaip Nežinau.lt per dieną sugeba į eterį paleisti tomus naudingos literatūros, bet pati, deja, imu justi pirmus „atmetimo“ simptomus – fizinį nenorą sėstis prie kompiuterio namuose, po aštuonių valandų darbo dienos įnikus į ekraną.

Šia profesine rykšte, man rodos, būsime nuvanoti ne vienas – praktiškai visas kvalifikuotas darbas vienaip ar kitaip reikalaus prisėsti prie kompiuterio. O kur dar galybė poreikių - apsipirkti, susisiekti su draugais ir artimaisiais, suplanuoti keliones, užsakyti bilietus ir t.t.?..

Siūlau ir jums sąrašiuką dalykų, į kuriuos anksčiau ar vėliau teks atkreipti dėmesį norint sveikai ir produktyviai naudotis kompiuteriu iki … na, kokių 93-ejų metų žilo amželio. Arba kol bus išrasta kas nors geresnio. Skaityti toliau »

„Merginos, galite pasidžiaugti, po savaitės darbą pradeda naujas kolega“ – darbe kiekviena gavome elektroninį pranešimą iš vadovo. Viena kolegė iškart kvyktelėjo: „O ar vaikino užpakaliukas simpatiškas?“ Po kelių minučių bosas jau siuntė mums kelias nuorodas į vaikinuko „profilius“ įvairiuose socialiniuose tinkluose (social networks), nuorodą į jo blogą, Flickr fotografijas ir t.t. Netgi pavardės jo neparašė – neva, pasižiūrėkite į nuotraukas pačios, ar ta jo sėdimoji verta grieko!

Ką gi, ką gi, per geras 10 minučių žinojau nei daug, nei mažai – jo pilną vardą ir pavardę, jo niką, gimimo datą, muzikinį skonį, pastarųjų kelerių metų šukuosenas, ar turi merginą, koks jos vardas ir kaip ji atrodo, kokį alų mėgsta gerti, kur gyvena, kiek metų ir kur pradirbo, kur mėgsta keliauti, kad jam skauda nugarą, nes prieš mėnesį buriuodamas persisuko kaklą, kad vienas iš jo mėgstamiausių filmų yra „American Pie“ (Grr!). Ir netgi kad daugelį savo „profilių“ pagražino prieš pradėdamas darbdaviams siuntinėti CV! (apie tai detaliai aprašęs viename iš blogo įrašų).

Gaila, kad tas jo užpakaliukas nuotraukose nebuvo toks žavus, antraip būčiau dar ilgiau laiką gaišusi!

Kai jis pasirodė pirmadienio rytą, jaučiausi lyg perskaičiusi kokio saugumo bylą apie jį ir jo slaptus reikaliukus. Nes, prisipažinsiu, žinojau daugiau nei norėčiau.

Skaityti toliau »

D.Britanijos spauda vėl kalkuliuoja visus atvykėlius iš rytų Europos. Kiek iš jų planavo pasilikti prieš keletą metų ir ką jie sau galvoja dabar?

BBC Breakfast iliustruoti susidariusiai „padėčiai“ pasirinko lenką ir lietuvio Tomo Pečkio šeimą (pavardę Pečkys ištardami „Peks“!). Tomas, pasak siužeto, netipiškas emigrantas iš postsovietinio bloko, mat a) neblogai kalba angliškai ir b) Anglijoje yra su šeima (žmona ir dviem mažamečiais vaikais).

BBC Breakfast siužetas

O įdomu, kai britai masiškai susikrausto į kokios nors Ispanijos pietus, kai susiperka žemes ir senus dvarus pietų Prancūzijoje, kai kelia kojytę į Bulgariją ar perka vasarnamius Slovakijoje, ar jų kas nors klausinėja: „Tai kada namo važiuoji?“ Ar jie savęs paklausia: „Kada aš išmoksiu ispaniškai?“

Mano ispanų kalbos kurse Surrey universitete per keletą mėnesių 14-os žmonių grupė susitraukė iki 6. Mažiausiai du britai jau turėjo nekilnojamo turto Ispanijoje ir planavo greitu metu leisti ten savo „retirement“ (kaip lietuviškai? Leisti pensines dieneles?) Nepakėlė, deja, sunkios svetimos kalbos naštos ir išvažiavo su skurdžiais keliais žodeliais „Hola!“, „Gracias“ ir „Adios“.