Mano naujo bendradarbio CV || Milo

milo-dog.jpg

Vardas: Milo
Vardo kilmė: sudėjus šuniuką greta su puodeliu kakavos, neatskirtumėte, kas yra kas. Milo – populiarus iš Australijos kilęs šokoladinis gėrimas, labai mėgiamas šuniuko savininkų. Bendradarbiai turėjo galimybę dalyvauti vardo rinkimuose, bet Milo (tariamas Mailou) nugalėjo prieš Choco (Čioko).
Veislė: trumpaplaukis mažasis, arba nykštukinis, taksas (miniature daschund)
Amžius: 14 savaičių.
Studijos: kol kas Milo į jokią šunų mokyklą neina. Viename ofiso kampe yra patiesti du vadinamieji “puppy training pads”, kuriuos jis neva iš toli užuodžia ir visada nupėdina pasituštinti. Continue Reading »

Privažiuoja čia visokių, mūsų darbus atima… || Metro

Labai ilgai ir daug aiškinti ir pristatinėti nereikia – nemokamas Londono dienraštis „Metro“ savo karikatūrų skiltyje žodelį „Polish“ įdeda jau ne pirmą kartą

polish-jobs.jpg

Kaip išmokti sėdėti lyg mietą prarijus? || Nugaros skausmas

blogeriai.jpg

Aš manyčiau, jog informatikos pradžiamokslis turėtų prasidėti ne įvadiniu tekstu apie bitus ir baitus, nulius ir vienetus, o apie… nugaros skausmą.

Viena, ko neišmokau laiku ir apie ką niekas deramai nepaskaitė paskaitos – tai taisyklinga sėdėsena prie kompiuterio, kuri turėtų rūpėti labiau nei tobuli HTML įgūdžiai ar spausdinimo greitis.

Tie, kas sėdimą protinį darbą prie kompiuterio dirba dar tik keletą metų arba kurių dienotvarkėje yra gausybė judesio, susitikimų, lakstymo ir ragelių kilnojimo, šio džiaugsmo – nugaros skausmo – gal dar nėra pajutę. Kai kam sopanti kupra ir kaklas labiau asocijuojasi su stresu, tačiau aš esu įsitikinusi – man šią bėdą įtaisė prasta sėdėsena.

Taigi, jei kai kam tinklaraščio atnaujinimas sustoja dėl „bloginimo bloko“, aš kaltų ieškau tarp stuburo slankstelių. Nežinau, kaip Nežinau.lt per dieną sugeba į eterį paleisti tomus naudingos literatūros, bet pati, deja, imu justi pirmus „atmetimo“ simptomus – fizinį nenorą sėstis prie kompiuterio namuose, po aštuonių valandų darbo dienos įnikus į ekraną.

Šia profesine rykšte, man rodos, būsime nuvanoti ne vienas – praktiškai visas kvalifikuotas darbas vienaip ar kitaip reikalaus prisėsti prie kompiuterio. O kur dar galybė poreikių – apsipirkti, susisiekti su draugais ir artimaisiais, suplanuoti keliones, užsakyti bilietus ir t.t.?..

Siūlau ir jums sąrašiuką dalykų, į kuriuos anksčiau ar vėliau teks atkreipti dėmesį norint sveikai ir produktyviai naudotis kompiuteriu iki … na, kokių 93-ejų metų žilo amželio. Arba kol bus išrasta kas nors geresnio. Continue Reading »

Kai sužinai daugiau, nei reikia || Socialiniai Tinklai

tinklaii.jpg

„Merginos, galite pasidžiaugti, po savaitės darbą pradeda naujas kolega“ – darbe kiekviena gavome elektroninį pranešimą iš vadovo. Viena kolegė iškart kvyktelėjo: „O ar vaikino užpakaliukas simpatiškas?“ Po kelių minučių bosas jau siuntė mums kelias nuorodas į vaikinuko „profilius“ įvairiuose socialiniuose tinkluose (social networks), nuorodą į jo blogą, Flickr fotografijas ir t.t. Netgi pavardės jo neparašė – neva, pasižiūrėkite į nuotraukas pačios, ar ta jo sėdimoji verta grieko!

Ką gi, ką gi, per geras 10 minučių žinojau nei daug, nei mažai – jo pilną vardą ir pavardę, jo niką, gimimo datą, muzikinį skonį, pastarųjų kelerių metų šukuosenas, ar turi merginą, koks jos vardas ir kaip ji atrodo, kokį alų mėgsta gerti, kur gyvena, kiek metų ir kur pradirbo, kur mėgsta keliauti, kad jam skauda nugarą, nes prieš mėnesį buriuodamas persisuko kaklą, kad vienas iš jo mėgstamiausių filmų yra „American Pie“ (Grr!). Ir netgi kad daugelį savo „profilių“ pagražino prieš pradėdamas darbdaviams siuntinėti CV! (apie tai detaliai aprašęs viename iš blogo įrašų).

Gaila, kad tas jo užpakaliukas nuotraukose nebuvo toks žavus, antraip būčiau dar ilgiau laiką gaišusi!

Kai jis pasirodė pirmadienio rytą, jaučiausi lyg perskaičiusi kokio saugumo bylą apie jį ir jo slaptus reikaliukus. Nes, prisipažinsiu, žinojau daugiau nei norėčiau.

Continue Reading »

Uan paund syksty plyz. Siank ju very mač || BBC

Visiems yra taip nutikę. Išlipate iš traukinio kokioje nors Londono traukinių stotyje ir nusprendžiate mažame kioskelyje nusipirkti late kavos išsinešti. Iš pripratimo gėrimą užsakinėjate angliškai, jau kuičiatės kišenėse ieškodamas monetų, kai staiga… kilstelėjęs akis pardavėjos kortelėje perskaitote „Jurgita“.

Yra du variantai, kaip sureaguosite jūs ir lygiai tokie pat du variantai, kaip sureaguos Jurgita.

Pirma, jei esate nosį užrietęs lietuvis, kuris jaučiasi 100 proc. “įsiintegravęs į visuomenę“, pokalbį ir finansinį atsiskaitymą pravesite angliškai. Tuo pačiu spėsite apžiūrėti merginą, dar pasiklausysite, kokio lygio jos anglų kalba, ir sumurmėjęs „Thanks“ nueisite.

Antra, jūsų atlapa siela užniūniuos sau kokią lietuvišką melodiją ir kalbą iškart pradėsite lietuviškai. Dar prie viso to paklausite, iš kur Jurgita besanti, ar jai čia patinka ir ar šviežios tos bandelės.

Jurgitos reakcija irgi bus dviguba. Pirmuoju atveju ji šyptels sau lūpų kampučiu pamaniusi, kad nu ir šlykštynė litovcas, maivosi demonstruodamas, kad atseit ne lietuvis, o antruoju suskubs plepėti smagia lietuviška šnekta ir kavutę padarys itin skanią.

Tai čia du chrestomatiniai atvejai. Realybėje tenka susidurti su daug daug daugiau situacijų. Vienoje sumuštininėje Old Street visa komanda lietuvių merginų išrikiuotos dirbo nuo aušros iki apypiečio, ir visos susiraukusios niekada neatsakinėdavo man lietuviškai, net jei garsiau pasakydavau labas. Tada nustojau, nes ėmiau įtarti, jog dar iš to pykčio prispjaus į mano jacket potato.

Tuo tarpu vienas lietuvaitis bičiulis (nešpėtnas vaikinas, ko norėti!) savo vietinėje sumuštininėje taip lietuvaites prisijaukino, kad tos net pasišokinėdamos lėkdavo jo aptarnauti, pridėdavo papildomo kumpio, bekono ir dešrelių į tą jo panini, kad tas „sumuštinis“ net nesusivoždavo. Negana to, vaikinas visada už tą super-duper šedevrą mokėdavo pusę kainos. Vadybininkai, nesuprasdami, apie ką klientas ir pardavėja lietuviškai čiurškia, nieko niekada nepastebėjo.

Britų gyvenime jų vietinė kavinaitė labai svarbi. Tokia nedidelė, kurioje jie paprastai nesėdi, o tik įeina, nusiperka ir išsineša. Ir britai nėra tokie jau žlibi, kad nepastebėtų, jog jų rytinę kavą vis dažniau ir dažniau verda merginos iš rytų Europos.

Viena iš BBC sketch komedijų nusprendė situaciją kavinėje perkelti į ekraną. „Ruddy Hell! It’s Harry And Paul” už kavinukės prekystalio pastatė dvi lenkes (nors jos taip pat gali būti čekės, slovakės, lietuvės ar ukrainietės). Tai ne pirmas kartas, kai britų TV parodijuoja merginas iš post sovietinio bloko.

Ką čia daug rašyti, geriau patiems pažiūrėti.
Uan paund syksty plyz (2 epizodai)
Siank ju very mač (1 epizodas)

Creative Commons License