Vos pažvelgus į žodžių junginį „Milly Moy“, nieko lietuviško neįtartum. Skamba kaip vardas ir pavardė. Tačiau šie du žodžiai – tai improvizuota angliška žodžio „Mylimoji“ versija. Ir slepiasi už jos ne kas kitas, kaip lietuvaitė mėlynomis akimis ir geltonais plaukais.

Tiems, kas spjaudosi ugnimi ir gyvatėmis manydami, kad lietuviai Anglijoje – tik tualetų plovėjai ir lėkščių nurinkėjai, dar kartą sakau – wake up. Lygiai kaip jūsų kaimynė Karoliniškių daugiabutyje gali pasitaikyti besanti valytoja ar kiemsargė, lygiai taip ir emigracijoje – dirbame ir darome, ką sugebame, ką galbūt studijavome ar ko buvome specialiai išmokyti pasikeitus situacijai.

„Milly Moy“ – drabužių linija, arba „brendas“, yra kuriama talentingos lietuvaitės Donatos, žymaus Central Saint Martins menų ir dizaino koledžo absolventės. Prieš keletą metų pradėjusi kurti po „Milly Moy“ vardu, Donata jau turi nemenką drabužių platinimo tinklą – sukneles, bliuzeles, sijonus ir tunikas pardavinėja butikai (boutiques) Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Saudo Arabijoje, kitose Vidurinių rytų šalyse. Skaityti toliau »

Skambina Valia, arba Valentina, mano rusaitė bičiulė. Su vyru Londono centre neseniai nusipirko butą ir teiraujasi, ar nepažįstu kokių nors gerai ir pigiai darbus atliekančių dažytojų (dekoruotojų). Keletas fragmentų iš mūsų pokalbio:

Žinai, reikia sienas pašpakliuoti, patvarkyti, nudažyti ir taip toliau. Žinai, nesinori kokį tinginį anglą pasiimti. Jau geriau savus, tarybinius pacanus naudoti. Jie, žinai, ukrainiečiai, rusai, lietuviai, nu iš Rytų Europos, tai visų rankų meistrai, idealiai padaro, pagal sovietinį standartą.

Negaliu ginčytis, nagingi lietuvaičiai, tik tie jos sovietiniai palyginimai akis kabina. Ji tęsia:

Tai žodžiu, aš ėmiau ir paieškojau per Gumtree.com Suradau kažkokį stalių ar dažytoją, tik problema ta, kad lenkas. Nu, žinai, galvoju, mes visus juos apmokėme rusiškai kalbėti, kaip ir jus ten lietuvius, bet šitas nesileidžia rusiškai net į kalbas!!! Nieko sau, sako, tik angliškai! Košmar ta kakoj!

Taaaaip. Valia su manimi irgi niekada – NIEKADA - angliškai nekalba, nors man taip lengviau ir liežuvis mažiau laužosi, o lietuviškai jos kol kas dar neapmokiau. Vargu ar pavyktų.

P.S. Gal kas žinote gerų lietuvių stalių ir statybininkų, dirbančių Londone? Valia būtų dėkinga!

Net nežinojau, kaip reaguoti, taip ir sustingau tarpdury su dviem artipilniais kavos puodeliais rankose. Mat kasdien kiekvienas bendradarbis (įskaitant ir vadovą) visiems padaro po arbatos arba kavos puodelį. Taigi, įžengiu iš virtuvėlės į pagrindinę patalpą ir mano bosas prie visų sako:

-Sweetie, ar būtum nieko prieš, jei paprašyčiau palikti pravertas duris?

Šiuo atveju nereikia manyti, kad jis su manimi norėjo toje patalpoje užsidaryti, čia visas akcentas turėtų būti ties žodžiu Sweetie. Sweetie, arba Sweetheart, lietuviškai reiškia “saldute” (o gal “mažute”) ir man pasirodė absoliučiai netinkama forma kreiptis į savo darbuotoją formalioje aplinkoje.

Gal aš tos kavos nebūčiau iš nuostabos užsivertusi ant savęs, bet kitas kolega dar paantrino:

- Man tik pasigirdo, ar jūs tikrai ją pavadinote „Sweetie”?

Paraudęs šio nesusipratimo kaltininkas pats negalėjo patikėti, kad taip pasakė. O aš žinau, kad taip jis namie vadina savo dvylikametę dukrą… Kai prašo jos nusiauti batus, išsivalyti dantis ar paduoti televizoriaus distancinį.

Mano šoką tik padidino faktas, jog šią savaitę matyto BBC šou “Apprentice” dalyvis savo projekto moteris irgi visą laiką vadino “Sweetheart”. Nieko kito ir negirdėjai, tik jį, susikišusį į rankas kišenes ir bevaikantį moteriškes su savo Sweetheart šen, Sweetheart ten. Laidos finale iš 16 dalyvių būtent jis buvo ištrenktas lauk. O TV studijoje sėdėję žiūrovai, paprašyti įvertinti šį jo mažą “nekaltą” įprotį, beveik vienbalsiai nusprendė, jog toks būdas darbe kreiptis į moterį yra įžeidžiantis ir nepagarbus.

Na, paukštyte, mažyte, katyte, zuikučiu, gražute, mieląja, brangiąja neteko būti išvadintai darbe, bet negali žinoti, nes pasaulyje tai, pasirodo, yra paplitęs reiškinys!

Dar reikės su šiais malūnais pakovoti. Mat iki šiol moterys mano skyriuje (kai kurios net dviejų vaikų motinos!) gauna emailus, kurie pradedami taip: “Hi, Gals…”

Šiandien atplėšusi rytinį paštą, radau kvietimą.

Juodu raišteliu perrištas atvirukas kvietė į Anapilin išėjusios dailininkės Vilmos Markauskaitės darbų parodą. Atvirukas ne tik kvietė, bet ir priminė prieš metus gautą liūdną žinutę elektroniniu paštu:

„Just to let you all know that Vilma died from cancer on Monday 3 April 2006 at home in Kaunas, Lithuania. She was 45. She leaves two daughters: Justina and Emilija. I will remember her as a vibrant, determined and talented woman who was passionate about her daughters, her art and life itself.”

Taip anuomet rašė dailininkės vadybininkė – agentė Sara Tresider.

Skaityti toliau »

Kažin, kiek darbo pasiūlymų sulauktų žmogus, kurioje nors Lietuvos skelbimų lentoje paskelbęs tokio turinio tekstą: “Aš būti iš Armėnas. Aš būti 23 metai. Ieškau ekstra pinigų. Aš studentas Vilniuje ir noriu dirbti kiekvieną dieną po 7 valandos ir savaitgaliais. Aš turiu mašiną. Ieškoti darbo Vilniuje ir Grigiškėse.”

Tokios egzistencinės-imigracinės mintys užklupo šįryt perskaičius skelbimą Gumtree: