Žinau, visi esame įsitikinę, jog angliškai kalbame puikiai. Laisvai. Tiesiog tobulai. Ar tikrai?

Prieš keletą metų į Angliją uždarbiauti atvyko nejauna moteris, buvusios kolegės pusseserės draugė, kuri mane susirado norėdama gauti šiek tiek pagalbos ir patarimų darbo klausimais. Sėdime, kalbame, ji man ir sako: „Angliškai kalbu prastai, net nežinau, nuo ko pradėti to darbo ieškoti. Nesuprantu aš šitos jų kalbos.“

Paklausiau, ką ji Lietuvoje veikė, gal galėtų pagal specialybę ko nors paieškoti. Ji man bombelę kad mestels: „Alytuje vienoje vidurinėje mokykloje anglų kalbą dėsčiau.“

Chm, ačiūdie, kad dėstė ne mano mokykloje!

Tikiu, kad man pačiai reikia dar gerai pasimokyti, ir tas mokymasis turbūt užtruks visą gyvenimą. Siūlau pasinaudoti bent vienu iš šių patarimų – ypač jei jau gyvenate D.Britanijoje. Skaityti toliau »

Labai ilgai ir daug aiškinti ir pristatinėti nereikia – nemokamas Londono dienraštis „Metro“ savo karikatūrų skiltyje žodelį „Polish“ įdeda jau ne pirmą kartą…

Aš manyčiau, jog informatikos pradžiamokslis turėtų prasidėti ne įvadiniu tekstu apie bitus ir baitus, nulius ir vienetus, o apie… nugaros skausmą.

Viena, ko neišmokau laiku ir apie ką niekas deramai nepaskaitė paskaitos – tai taisyklinga sėdėsena prie kompiuterio, kuri turėtų rūpėti labiau nei tobuli HTML įgūdžiai ar spausdinimo greitis.

Tie, kas sėdimą protinį darbą prie kompiuterio dirba dar tik keletą metų arba kurių dienotvarkėje yra gausybė judesio, susitikimų, lakstymo ir ragelių kilnojimo, šio džiaugsmo – nugaros skausmo – gal dar nėra pajutę. Kai kam sopanti kupra ir kaklas labiau asocijuojasi su stresu, tačiau aš esu įsitikinusi – man šią bėdą įtaisė prasta sėdėsena.

Taigi, jei kai kam tinklaraščio atnaujinimas sustoja dėl „bloginimo bloko“, aš kaltų ieškau tarp stuburo slankstelių. Nežinau, kaip Nežinau.lt per dieną sugeba į eterį paleisti tomus naudingos literatūros, bet pati, deja, imu justi pirmus „atmetimo“ simptomus – fizinį nenorą sėstis prie kompiuterio namuose, po aštuonių valandų darbo dienos įnikus į ekraną.

Šia profesine rykšte, man rodos, būsime nuvanoti ne vienas – praktiškai visas kvalifikuotas darbas vienaip ar kitaip reikalaus prisėsti prie kompiuterio. O kur dar galybė poreikių - apsipirkti, susisiekti su draugais ir artimaisiais, suplanuoti keliones, užsakyti bilietus ir t.t.?..

Siūlau ir jums sąrašiuką dalykų, į kuriuos anksčiau ar vėliau teks atkreipti dėmesį norint sveikai ir produktyviai naudotis kompiuteriu iki … na, kokių 93-ejų metų žilo amželio. Arba kol bus išrasta kas nors geresnio. Skaityti toliau »

Dabar visai visai atvirai prisipažinkite – ar nesate kada nors po smagaus ir audringo vakarėlio prispirti reikalo? Na, tarkime, kuri nors Vilniaus senamieščio gatvė argi nėra suteikusi to palaimingo palengvėjimo jausmo?

Arba – ar nėra taip buvę, kad koks nors muzikos ar fizinio lavinimo mokytojas pagriebtų jus už alkūnės ir labai nederamai ilgai kažką aiškintų apie pavėlavimus, nepaleisdamas iš nagų ir pernelyg arti prisikišęs?

Arba – ar tikrai neturite nei vieno draugo, kuris nešiotųsi iš senų stovyklavimo laikų likusį atlenkiamą peiliuką skardinėms atidaryti ar šiaip kokiame ūkiniame reikale pritaikomą?

Įkėlėte koją į D.Britaniją – laikas pamiršti senus papratimus. Jei norite būti pilnavertis imigrantas Jungtinėje Karalystėje, nuo šiol turėsite laikytis „Imigrantų elgesio Jungtinėje Karalystėje kodo“, išleisto 15-ka kalbų, tarp jų ir lietuvių. Galite (privalote) jau šiandien prie širdies pridėję ranką pasižadėti:

… Neliesti ir negraibyti svetimų žmonių be jų sutikimo;
… Nesišlapinti ir nespjaudyti viešose vietose;
… Nežiopsoti akis išvertus į vietinius;
… Nerėkti ant vietinių, jiems nešvilpti ir nesekioti iš paskos;
… Nevairuoti automobilio ir netgi nesėdėti vairuotojo sėdynėje nejudančiame automobilyje po to, kai išgėrėte šiek tiek alkoholio, taip pat pavartoję nelegalių narkotikų;
… Nevažiuoti dviračiu autostradomis;
… Nesinešioti peilių, dujų balionėlių ir apskritai jokių ginklų;
… Neturėti lytinių santykių su žmonėmis be jų sutikimo.

Šalyje, kuri garsėja viešųjų tualetų stygiumi ir savo “binge drinking” kultūra, kiekvienas lyšnas girtas imigrantas tik pasunkina ir taip prastą padėtį… Todėl ne tik nežiopsokime į vietinius – nesielkime kaip vietiniai.

Šimtąkart girdėtas stereotipas: kiekvienos poros gyvenime ateina momentas, kai du žmonės pajunta, jog reikia į dvigubą idilę pasikviesti trečią veikėją. Taip, kalbu apie… naminį gyvūną!

Tokios mintys užklumpa, kai vieši svečiuose, kur pasitinka šuniukas, ant tvoros kieme sėdi katė, o papietavus į lauką išnešamas Čarlis – Kakadu papūga. Ji užsirango ant peties (skraidyti negali, nes po ligos nusigraužė skrydžiui būtinas plunksnas) ir glaustosi kaip katinas. Prie ausies girdžiu šnopavimą, kai po minutės žmogišku balsu jis man sako: „Tickle, tickle“ (kutenk, kutenk). Sėdžiu apsalusi, o šeimininkė ragina – nagi, pakutenk Čarlį, matai, kaip jis to nori.

Paukščio mes nenorėtume. Gal todėl, kad abu norime lojalaus, kailiniuoto, guvaus draugo. Jau beveik pusę metų sakome sau, jog „atliekame research“ – tiriame, ką reikštų turėti naminį gyvūną ir kaip tai pakoreguotų kasdienybę.

Skaityti toliau »