Žinau, visi esame įsitikinę, jog angliškai kalbame puikiai. Laisvai. Tiesiog tobulai. Ar tikrai?

Prieš keletą metų į Angliją uždarbiauti atvyko nejauna moteris, buvusios kolegės pusseserės draugė, kuri mane susirado norėdama gauti šiek tiek pagalbos ir patarimų darbo klausimais. Sėdime, kalbame, ji man ir sako: „Angliškai kalbu prastai, net nežinau, nuo ko pradėti to darbo ieškoti. Nesuprantu aš šitos jų kalbos.“

Paklausiau, ką ji Lietuvoje veikė, gal galėtų pagal specialybę ko nors paieškoti. Ji man bombelę kad mestels: „Alytuje vienoje vidurinėje mokykloje anglų kalbą dėsčiau.“

Chm, ačiūdie, kad dėstė ne mano mokykloje!

Tikiu, kad man pačiai reikia dar gerai pasimokyti, ir tas mokymasis turbūt užtruks visą gyvenimą. Siūlau pasinaudoti bent vienu iš šių patarimų – ypač jei jau gyvenate D.Britanijoje. Skaityti toliau »

Vieną dieną tai turėjo nutikti. Gyventi anglų kalbos lopšyje ir emigrantinius išgyvenimus reikšti tik lietuviškai – chm, kaip įsilipus į balą vaizduoti, kad esi sausas.

Todėl be didelių įžangų – startuoja antrasis mano blogas, šįkart anglų kalba, pavadinimu Lithuanian Jotter.

Blaiviai vertinu savo menką produktyvumą Labas.blog atveju (4-6 įrašai per mėnesį), tačiau nepabandyti negaliu. Žodis žodin versti kiekvieno lietuviško įrašo į anglų kalbą (ir atvirkščiai) neplanuoju, mat tikiu, jog abu tinklaraščiai turės atskirą tematiką bei atskirą skaitytojų auditoriją.

Už postūmį (tiksliau, kelis kartus pasikartojusį stūmimą) dėkoju dvikalbe jau senokai bloginančiai Linai iš Emigration Etc. Kaip sakoma prieš didelius darbus, let’s get the show on the road.

Emigrantas ir knyga… Juk geriau skamba nei emigrantas ir dešra. O jei dar į draugiją priimame žodį „knygnešys“, turime visai idealistinį vaizdelį…

Apie knygas ir knygnešius užsiminiau neatsitiktinai – šią savaitę Londone oficialiai pristatyta (ir Lietuvoje populiaraus, bet čia nelabai žinomo Manto apdainuota) nauja interneto svetainė – lietuviškų knygų D.Britanijoje parduotuvė „Knygnešys“. Nuoširdžiai sveikinu idėjos autorius ir įgyvendintojus, ir noriu pasidalinti kai kuriais pastebėjimais.

Skaityti toliau »

Praėjusį savaitgalį su saviškiu šventėme penkerių metų buvimo kartu jubiliejų. Šventė kaip šventė, nei daug, nei mažai – lygiai šeštadalis viso mano gyvenimo. Padažnėjo ir giminaičių bei draugų baksnojimai į pašonę – kada „ženysitės“?

Ką reiškia lietuvaitei būti ištekėjusiai už italo, ispano, arabo, indo – tekę girdėti ir skaityti ne kartą. O kas laukia tų likimo sesių, kurios „Taip“ ištars pietų afrikiečiui?

Lietuvos spauda žino geriau, pažįsta intymiau ir smerkia griežčiau. Štai koks manęs laukia gėrybių komplektas pasak storo, spalvoto ir vienintelio (idant lengviau įsisavinčiau, turiu išsirašyti pagrindines tezes):

Lietuvės Agnės situacija: „Pirmą kartą tris vaikinus iš Pietų Afrikos Respublikos sutikau prieš trejus metus, dar kai studijuodama buvau atvažiavusi į Didžiąją Britaniją vasarą. Tuomet nepasirodė, kad jie kuo nors skiriasi nuo mūsų, - sakė Agnė. (Reikia atkreipti dėmesį, kad daugelis Anglijos afrikiečių yra baltaodžiai.)”

Realybė: Daugelis Anglijos afrikiečių yra baltaodžiai? Teiginys, vertas „Dienos citatos“ statuso ir labai primenantis Lietuvos turizmo atstovų pareiškimus apie juodaodžių situaciją Lietuvoje.

Lietuvės Agnės mintys: Jie nuostabūs žmonės, visada kupini energijos ir pasiruošę kiekvieną vakarą linksmintis.

Realybė: Čia tas pats kaip sakyti, kad visi lietuviai kas vakarą paėda lašinių ir cibulio, išgeria butelį ir žaidžia krepšinį.

Skaityti toliau »

Prieš išvažiuodama atostogauti, paliksiu jums vasarišką istoriją, kuri nutiko man šią liepą ir puikiai iliustruoja, kad smegenėlėms tikrai reikia pailsėti.

Buvo svaigus vakaras. Pavakarieniavę viename iš Londono Soho restoranėlių, su grupele draugų patraukėme į netoliese esantį „Polka“ barą.

Triukšmas, gėrimai, raudonas interjeras, pritemdytos šviesos… ir staiga - įlinguoja vaikinas, besijaučiantis ne mažiau nei koks Piersas Brosnanas. Balti “krakmolinti” marškiniai (aišku, prasegti!), tamsios akys lengvai primerktos, o plaukus kas 5 sekundės viliokiškai pataiso nerūpestinga ranka. Sakyčiau, vyriškos lyties femme fatale. Tikiuosi, įsivaizduojate, apie ką kalbu?

Jau kad pradės skleisti savo kerus, kaip kokia vilnone skara visas merginas užklojo, ir visos ėmė nevalingai sekti jo judesius, elgesį ir manieras. Vaikinas nieko nelaukęs įsitvėrė Corona Extra butelį ir pradėjo „reidą“.

Kadangi žiopsojimas yra viena iš rytų Europos kultūros dalių, tylomis leidau sau į valias šią savybę eksploatuoti. O ir objektas nesiskundė. Padaręs vojažą per visą barą, vėl sugrįžo prie mūsų grupelės ir ėmė… Na, lįsti. (O kaip kitaip lietuviškai?!) Palindo prie vienos (jai jis pasirodė neįdomus), palindo prie kitos (tai irgi neįdomus), kol tiesiog ėmė daužti tuo savo Corona alaus buteliu su kaimynu prie baro ir linkėti „Na zdorovja“.

Dar gražiau. Kiek mano akys regėjo, bare apart manęs nebuvo nei vieno išeivio iš rytų Europos. Jo ir klausiu, iš kur žinąs, kaip sakyti „Į sveikatą?“

Skaityti toliau »