Trūkt už vadžių, vėl iš pradžių || Lietuvos prekės ženklas

lt-ivaizdis.jpg

Beveik prieš metus drąsiai bandyta išrinkti Lietuvos prekės ženklą, laimėjusiam ženklui buvo drąsiai nuplėštas laimėtojo medalis už įtartą drąsą plagijuojant, todėl vėl drąsiai imtasi rinkti naujo, su šūkiu „Lietuva – drąsi šalis“.

Balsuoti galima iki gegužės 13 dienos.

Jei atvirai, ar tikrai daugelį iš konkursui pateiktų darbų išsididinę atsispausdintumėte ant marškinėlių?… Ir ar drąsiai juos nešiotumėte?…

Besišlapinantis britas. Jokia čia naujiena || Eurostar

Net keista, kodėl taip mėgstantys iš savęs pasišaipyti britai šį kartą užsiuto, kai „Eurostar“ kelionėms traukiniu iš Briuselio į Londoną (ir atgal, tikėtina!) reklamuoti buvo panaudotas kuo toliau, tuo labiau plintantis stereotipas – tatuiruotas skustagalvis britas, atsilošęs ir besišlapinantis į gėlytėmis dekoruotą grakštų puodelį.

002.jpg

Tačiau reklamų atsisakyti nenorintys belgai sako, kad reklaminė kampanija itin sėkminga – ja nesitaikyta reklamuoti „Eurostar“ paslaugų britų rinkai, nes reklama kurta „specializuota“ ir skirta belgų skoniui (ir supratimui apie britus) patenkinti.

Ne naujiena yra tai, kad britai stereotipus yra sukūrę praktiškai visiems judantiems padarams, ne tik senosios Europos tautoms. Ir juos aktyviai naudoja. Tačiau kai jie patys imami vaizduoti taip, kaip juos mato „žemyninė“ Europa (kad ir ta pati Lietuva, bėdojanti dėl Prezidentūrą šlapinančių bernvakarių šventėjų), kyla sumišimas. Ir protestas. Oh well, taste your own medicine for once.

Bumbėti ar nebumbėti? Štai klausimas!

Jau koks trečias mėnuo D.Britanijoje lyja. Su pertraukomis, tiesa, bet tik tam, kad gerai atsikvėptų ir vėl driokstelėtų. Šiandien į langus ir stogą kalė kruša. Jau savaitę į darbą keliauju su paltu. Ir šaliku. Basutės ir kiti linksmi vasariški reikmenys ilsisi supakuoti ir paslėpti. Barbekiu aparatas atostogauja. Kai prasitariu, jog noriu šiai vasarai (VASARAI?) nusipirkti kokį nors naują maudymosi kostiumėlį, viskas ko sulaukiu – isteriškas klaikus juokas.

Lietingas nuotaikas praskaidrina britų antropologės Kate Fox knyga “Watching the English: The Hidden Rules of English Behaviour”, kurioje smulkiai išoperuojama kiekviena mažiausia angliškojo būdo dalelė. Šią knygą rekomenduoju visiems, kas planuoja šaknis leisti D.Britanijoje – ji labiau palengvins jūsų dalią nei koks nors veikalas pavadinimu “Kaip emigruoti į Angliją” ar “Kuo žymus Londonas”. Sakyčiau, ši knyga turėtų tapti į Davido Beckhamo ir fiš-and-čipsų šalį atvykstančiųjų elementoriumi.

anglu-tradicijos.jpg

Kai baigsiu skaityti, ko gero suvesiu sąrašiuką taisyklių, o kol kas – grįžkime prie pirmos šio įrašo pastraipos. Kaip ji skamba? Tarsi skundas? Niurzgėjimas? Nepasitenkinimas ar šiaip irzlus pasiguodimas? Jūs stebite patį tipiškiausią anglišką bruožą – bumbėjimą!!! (moaning).

Šiam unikaliam ir itin plačiai paplitusiam reiškiniui knygoje skirtas ne vienas puslapis. O jei tai bumbėjimas apie orą – tai jam skirtas visas skyrius!

Trumpai tariant, kai anglas jums pabumba puse lūpų “Oooh, Isn’t it cold?”, jūs negalite staiga imti pasakoti, kad visai patinka jums toks šaltukas ir kad jūsų ši temperatūra neveikia neigiamai. Nieku gyvu!!! Turite pritarti, kinkuoti galva, bumbėti kartu, kad lyja ir lyja, ir kad orų pranešėjai niekam tikę ir dykaduoniai, nes visada pila, kai tik jie pažada gerą orą ir pan.

Bet palaukite, vieną minutėlę. Ši taisyklė, pasirodo, taikoma tik… kitiems anglams! Užsieniečiai (ne anglai) neturi moralinės, politinės ir kitokios teisės kritikuoti ir niurzgėti dėl Anglijos oro!

„While we may spend much of our time moaning about our weather, foreigners are not allowed to criticize it. In this respect, we treat the English weather like a member of our family: one can complain about the behaviour of one’s own children or parents, but any hint of censure from an outsider is unacceptable, and very bad manners.”

Tikėkimės, orai pasikeis. Ir man nereikės sukti galvos, galiu bumbėti ar ne.

Kas bendro tarp Lietuvos ir Jamaikos?

Lietuva nori turėti savo prekinį ženklą. Nori save gražiai parduoti. Nori patikti, pritraukti, sužavėti, suintriguoti. Galbūt netgi užburti ir sugundyti. Mmm…

Pirštu duriu į krūvą logotipų ir prašau saviškio įvertinti. Jis – statistinis „užsienietis“. Iš Pietų Afrikos, kurios vėliava, beje, turi panašią žalią, geltoną ir raudoną spalvas. Ne toks statistinis, nes Lietuvoje jau buvo, kai tuo tarpu šimtai bernvakarius švenčiančių britų iš Vilniaus grįžę namo užsikirsdami linksniuoja, jog buvo Latvijoje… Džiugu, kad jis nedvejodamas gali pirštu žemėlapyje durti tiesiai Lietuvai į širdį ir greitakalbe išvardinti kaimynines šalis.lithuanian-logo.jpg

Žiūrime abu sukišę nosis į tuos logotipus. Jis sako, kad Lietuvos „neprastumsime“ švyturiais, ąžuolų lapais ir žirgais. O aš vis prisimenu istoriją, kuri nutiko viešint Pietų Afrikoje. Continue Reading »

It’s the little things that matter

Kelios dienos, praleistos Barselonoje, praplaukė greitai ir girtai. Tačiau ar dar norėčiau grįžti į šį miestą? Chm. How about never?

Kiekviena kelionė, ypač poilsinė, juk susideda iš mažų dalykėlių. Barselona gali susidėti iš puikios architektūros, nuostabaus maisto, parduotuvių, spalvų, flamenco, klubų, saulės, jaukių restoranų, gražių karštų ispanų ir dar karštesnių šokių.

Ji taip pat gali susidėti ir iš kitokių, į kelionių gidus nepatenkančių dalykų. Žmonių irzlumo, nemandagumo, grubumo, pernelyg neatsakingo atsipūtimo, tingėjimo, nešvaros, triukšmo, perpildytų gatvių, dulkių, ir t.t.

berselona-skurdas.jpg

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, jie prasideda vos iškėlus koją Katalunijos sostinės oro uoste. Pasigauname taksi:

– Hola! Prašome nuvežti į viešbutį Hotel De L’Arc.
Hotel De L’Arc?
– Si, Hotel De L’Arc. Adresu…
– A, žinau žinau, – nutraukia. – Hotel De L’Arc.

Po trisdešimties minučių privažiuojame pastatą. Iš visko sprendžiant – viešbutį. Iškabos ant fasado nesimato. Jis mus išlaipina, paima atlygį ir nuvažiuoja.

Apėję 3 ratus ir suradę akmeninėje plokštėje išgraviruotą viešbučio pavadinimą, randame špygą taukuotą. Pavadinimas skelbia: Hotel Arts. Tenka imti kitą taksi ir važiuoti į tikrąjį Hotel De L’Arc. NICE.

Viename iš didžiausių Barselonos maisto turgų La Boqueria renkamės vaisius, alyvuoges, sūrį, Sangrią (o kaipgi). Dar reikia daržovių. Prie pomidorų sustoję paimame porą riebių gražių raudonskruosčių, kai staiga iš už prekystalio išlindusi moteris, kurios veidas niekada nematė šypsenos, pradeda staugti ispaniškai. Mano beginners ispanų kalbos žinių nepakanka iššifruoti jos isterijai, tad spėjame, jog yra nelegalu ir neleidžiama maisto markete liesti pirštais daržoves, kurias šiaip ar taip pats ir nusipirksi. Pomidorus perkame pas gretimo prekystalio šeimininką. NICE.

Jau vėlai vakare mažoje duonos parduotuvėlėje, prieš pat jai užsidarant, pastebiu labai arti prie mūsų iš nugaros priėjusį vyriškį. Laikydamas priešais save perlenktą striukę, jis tyliai ramiai bando atsegti mano draugės rankinę. Pakeliame šurmulį, ir jis dingsta. Draugė įsitikinusi, jog vyriškis iš Rytų Europos. NICE.

Bet gana bičinti. Visa kita buvo svaigiai gerai.

Creative Commons License