Po mūšio ginklais nemojuojama. Ir kuo dar galiu mojuoti, kai dienos žiniasklaida praktiškai atėmė iš manęs bet kokią viltį dar ką nors originalaus parašyti emigracijos tema?! Pažiūrėkite patys:

Jei ne viskas parašyta straipsniuose, tai komentaruose iki siūlo galo išrengta. Taigi, prašau visus geros valios blogų kūrėjus ir Labas.blog skaitytojus siūlyti savo temas. Energijos ir noro rašyti turiu, bet va noro kartotis – nelabai.

Geriausio pasiūlymo autorius gaus dovanų… chm. Knygą? CD? Nuolatinę nuorodą į savo blogą iš Labas.blog meniu? Progą išgerti su manimi kavos kitą kartą, kai būsiu Vilniuje? (ir slapta vėl papostringauti apie tą pačią nusibodusią emigraciją).

Visi komentarai laukiami!

Kelios dienos, praleistos Barselonoje, praplaukė greitai ir girtai. Tačiau ar dar norėčiau grįžti į šį miestą? Chm. How about never?

Kiekviena kelionė, ypač poilsinė, juk susideda iš mažų dalykėlių. Barselona gali susidėti iš puikios architektūros, nuostabaus maisto, parduotuvių, spalvų, flamenco, klubų, saulės, jaukių restoranų, gražių karštų ispanų ir dar karštesnių šokių.

Ji taip pat gali susidėti ir iš kitokių, į kelionių gidus nepatenkančių dalykų. Žmonių irzlumo, nemandagumo, grubumo, pernelyg neatsakingo atsipūtimo, tingėjimo, nešvaros, triukšmo, perpildytų gatvių, dulkių, ir t.t.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, jie prasideda vos iškėlus koją Katalunijos sostinės oro uoste. Pasigauname taksi:

- Hola! Prašome nuvežti į viešbutį Hotel De L’Arc.
- Hotel De L’Arc?
- Si, Hotel De L’Arc. Adresu…
- A, žinau žinau, - nutraukia. - Hotel De L’Arc.

Po trisdešimties minučių privažiuojame pastatą. Iš visko sprendžiant - viešbutį. Iškabos ant fasado nesimato. Jis mus išlaipina, paima atlygį ir nuvažiuoja.

Apėję 3 ratus ir suradę akmeninėje plokštėje išgraviruotą viešbučio pavadinimą, randame špygą taukuotą. Pavadinimas skelbia: Hotel Arts. Tenka imti kitą taksi ir važiuoti į tikrąjį Hotel De L’Arc. NICE.

Viename iš didžiausių Barselonos maisto turgų La Boqueria renkamės vaisius, alyvuoges, sūrį, Sangrią (o kaipgi). Dar reikia daržovių. Prie pomidorų sustoję paimame porą riebių gražių raudonskruosčių, kai staiga iš už prekystalio išlindusi moteris, kurios veidas niekada nematė šypsenos, pradeda staugti ispaniškai. Mano beginners ispanų kalbos žinių nepakanka iššifruoti jos isterijai, tad spėjame, jog yra nelegalu ir neleidžiama maisto markete liesti pirštais daržoves, kurias šiaip ar taip pats ir nusipirksi. Pomidorus perkame pas gretimo prekystalio šeimininką. NICE.

Jau vėlai vakare mažoje duonos parduotuvėlėje, prieš pat jai užsidarant, pastebiu labai arti prie mūsų iš nugaros priėjusį vyriškį. Laikydamas priešais save perlenktą striukę, jis tyliai ramiai bando atsegti mano draugės rankinę. Pakeliame šurmulį, ir jis dingsta. Draugė įsitikinusi, jog vyriškis iš Rytų Europos. NICE.

Bet gana bičinti. Visa kita buvo svaigiai gerai.

Maniau, savaitei praėjus po vizito Lietuvoje, pasimirš ir tai, ką mačiau. Tačiau kaip koks vantos lapas prie atminties prilipo „Puikusis Šou“, stebėtas per TV3. Ne be reikalo – keleto minučių Tomo Augulio ir dviejų moterų (šį žodį čia vartoju atsargiai) pasirodymas PAGALIAU pamokė mane, kaip gi tobulai atlikti „Go-Go“ mankštelę. Ja mielai pasidalinsiu.

1. Kojos pradinėje vertikalioje padėtyje, atmestos į šonus dvigubai platesniame nei pečių plotyje. Rankas pakeliame į viršų, sulenkiame už galvos, kaklą gundančiai išlenkiame, pirštais kedename plaukus, siūbuojame klubais į šalis. Viena akimi stebime savo auditoriją, lūpos pravertos.

2. Abi rankas sudedame ant juosmens, ir paeiliui vieną ir kitą atmetame į šoną. Kratome plaukus, kurie, pageidutina, turi būti ilgi ir nudažyti viliokiška spalva. Kojas, tarsi apsimesdamos mažomis kukliomis mergytėmis, pristatome vieną prie kitos. Kuklios basutės nebūtinos, pratimui atlikti gali būti naudojami ir aukštakulniai kablukai.

3. Vieną koją šiek tiek kilstelime priglaustą prie kitos, taip tarsi norėtume atlikti gamtinį reikalą. Ritmingai judame, keisdamos kojas, galvą atkraginame ir purtome.

4. Rankas laikome virš galvos, o kojomis (ypač – klubais) siūbuojame taip, tarsi gliaudytume graikinius riešutus tarp kelių. Labai smarkiai kojų netrinkite, atrodysite desperatiškai.

5. Šis pratimas reikalauja itin daug pastangų. Rankas sudedame ant juosmens, kojos toje pačioje plačioje pradinėje padėtyje, pritupiame ir bandome klubais ir sėdyne ore piešti ratus. Šiam pratimui atlikti patartina naudoti itin trumpus šortukus, geriausia elastinius, pora dydžių per mažus, nes taip sudarysite įspūdį, jog žūtbūt norite iš šio drabužio išsilaisvinti.

6. Šis pratimėlis – pats nekalčiausias. Didžiausią efektą duos puikiai nustatytas žvilgsnis, bet nepamirškime ir pagrindinių raumenų – šlaunų ir blauzdų. Rankas dėliojame pakaitomis prie peties, tarsi gestikuliuodamos sakytume „Ką? Aš? Tikrai?“ Galima išspausti ir šypseną, šiame kontekste ji tiks.

7. Fatališkas, viską norinčios trenkti, mesti ir eiti per laukus kur akys veda šokėjos „žestas“. Šį pratimą naudokite, kai jau nusikalėte, pavargote ar norite parodyti, jog ne šokti susirinkote. Ranka pridėta prie pakaušio simbolizuoja susimąstymą. Pratimą naudokite kaip prieskonį visam šokiui paaitrinti. Skaityti toliau »

Blogeris – tai „pilietinės žiniasklaidos“ kūrėjas, o lietuviškai - barbė devyndarbė. Bet kurioje žiniasklaidos priemonėje kolektyvas dirba nemenkas: strategai ir investuotojai, savininkai ir žurnalistai, fotografai ir maketuotojai, kalbininkai ir teisininkai, buhalteriai ir kadrų skyrius, IT žmonės ir dizaineriai, reklamos pardavėjai ir vairuotojai, valytojai ir sargai.

Blogeris gi prisiima visas pareigas sau (dėl sargo, beje, nesu tikra). Jis pats susikuria blogo pavadinimą, pasivadina tam tikru niku, įsivaizduoja ir apsibrėžia savo auditoriją, pasirenka teminę kryptį bei rašymo stilių, jis nusprendžia tekstų pasirodymo dažnumą bei ilgumą, jis neretai pats fotografuoja, iliustruoja, trumpina ir ilgina, bendrauja su skaitytojais, cenzūruoja, taiso savo paties stiliaus ir gramatikos klaidas, reklamuojasi, siekia tapti geriausiu ir skaitomiausiu, bando aplenkti konkurentus, kviečiasi bendraautorius, juos redaguoja, prižiūri, kovoja, stengiasi, verčia užsienio autorių tekstus, tvarko savo darbo stalą, nuolat stebi konkurentus, o jei ima turėti kokios nors finansinės naudos iš kokios nors reklaminės kampanijos, tai dar ir patyli kur reikia. Ir ginkdie su kitu blogeriu nesitaria, kaip čia geriau padarius arba kaip čia smagiau parašius.

Tiek daug pareigų! Kaip minėjo vienas iš Lietuvos Blogerių Konferencijos pranešėjų, Lietuvos blogosferoje 99 procentai blogų yra šlamštas. Ar tik nebus tų pareigų prispausti ir nusekinti rašytojai rankas nuleidę ir iš blogosferos pabėgę?

Skaityti toliau »

Lietuvoje organizuojama pirmoji Lietuvos blogerių konferencija. Iš konferencijos dalyvių sąrašo aišku, jog moterys (ar merginos) renginyje sėdės ant atsarginių suolelio, mat sudaro mažiau nei ketvirtį (22,35%) visų dalyvių. Dar mažesnis merginų rašomų blogų kiekis pateko į nominuotųjų geriausių blogų sąrašą. Kodėl?

Kol vaikinai pešasi vienas kitą kaltindami publikuojamos informacijos neautentiškumu (pvz., „na nepyk, bet tu rašai visiškus niekus tam savo tech bloge. Paimi ir išverti ten visokių engadgetų ir gizmodų iphone atsibodusias naujienas…“ arba „kai pradėsi rašyti apie Onkyo, Focal, Audion, AVID (…), tada aš įsidėsiu tavo blogą į RSS readerį ir tikrai galvosiu, kad rašai apie HI-END. O dabar tu rašai apie šūdus ir myžalus a la copy/paste. tas nėra aktualu, nes vos ne kiekvienas iš čia esančių žinom apie engadget ir t.t.“), taigi, kol jie svarsto vyriškus klausimus, pasižiūrėkime, kas rūpi merginoms.

Jei statistika nemeluoja, vyrai dažniausiai lankosi sporto, automobilių, žaidimų, IT technologijų svetainėse. Moterys ieško informacijos apie grožį, sveikatą, madą, motinystę, gyvenimo būdą, pramogas bei finansines paslaugas ir interneto sveikinimus. Taigi, jei ieško, tikėtina, ir pačios apie tai rašo.

TARP MŪSŲ, MERGAIČIŲ…

Pragaro virtuvėje puodą nenuilsdama maišo Dovilė. Maisto gamybos receptai, naudingi patarimai šeimininkėms, pasakojimai ir nuotraukos apie augalus, recenzijos apsilankius restoranuose ar kavinukėse.
Pliusai: iliustracijų gausa.
Geriausiai blogą charakterizuojanti citata:

“Per pusvalandį kepimo reikia nesudeginti svogūnų ir sviesto. Su šiuo iššūkiu geriausia susidoroti elektrinės viryklės temperatūrą nustatant ant 4 iš 9 galimų pozicijų. Svarbu dažnai maišyti. Jei naudojate dujinę, darykite ką norite, bet viskas, kas kepa ilgiau nei pusvalandį, turėtų sudegti - asmeninė patirtis.”

Skaityti toliau »