Mes, lietuviai, esame labai tampriai suaugę su gamta ir jos resursais. Laikai, kai mano močiutė kaime viską augindavo / gamindavo pati (pirkdavo tik druską, cukrų, muilą ir proškas), dar nenustumti į užmaršties seklyčias, ir dar puikiai žinau ir įsivaizduoju, kaip:

gaminama varškė, kepama duona ant ajerų, kemšamos dešros ar vyniojami vyniotiniai, kaip rūkomi lašiniai, raugiami kopūstai;

Kaip verdama uogienė, marinuojamos daržovės, kaip sukamas sviestas, džiovinami grybai, kaip renkami čiobreliai arbatai, kaip rezgamos česnakų pynės, lukštenami šabalbonai;

Kaip džiovinami kopūstų lapai bulvinėms bandoms, kaip plaunamos kiaulės žarnos vėdarams, kaip verdama šaltiena ar pjaustomi obuoliai džiovinimui;

Kaip nuo piktžolių atskirti rūgštynes, išvirti dilgėlių sriubą, malti kepenis paštetui, rinkti vištidėje kiaušinius, darinėti silkę, ir aš netgi nesu gimusi ir augusi kaime!!!

Taigi procesas nuo neapdirbtų gamtos produktų iki galutinių patiekalų dažnam lietuviui aiškus kaip dieną, net ir vidurinės nebaigę sugeba atrasti sąsają tarp karvės ir jogurto (LRT laida „Klausimėlis“ tokias prielaidas, deja, lengvai paneigia, bet vis tiek – juk nekalbu apie Napoleoną ar impičmentą).

Britanijoje, deja, masės augina vaikus, kurie neskiria kivi nuo bulvės, galvoja, kad bulvių traškučiai (crisps) pagaminami iš kažkokių mistinių sintetinių ingredientų, o miške neatskirtų žemuogės nuo gilės.

Mano bendradarbis britas paranojiškai meta lauk viską, ką randa darbiniame šaldytuve su prieš minutę pasibaigusia galiojimo data. Ypač jei tas galiojimo terminas pasibaigė TOS DIENOS RYTE!!!

Su juo ir išvystome pokalbį. Sakau, kaip manai, mano sena močiutė Lietuvos kaimo glūdumoje, kuriai virš 86-erių, kaip ji žino, kada jos raibų vištelių padėti kiaušiniai „išėjo iš naudojimo termino“?

Tyla.

Kaip ji žino, kada karvės pienas pagedęs, o kada dar ne? Kada apgliaumijęs sūris netinkamas valgyti, o kada dar galima jį išgelbėti? Kada žuvį reikia mest lauk, o kada dar gera?

Jis tik trauko pečius: „All I care about is the use-by-date“. Ir turbūt galvoja, „These bl**dy weird Lithuanians!”

Nenori klausytis, kad pakanka stebėti produkto ar gaminio išorę, kvapą, tekstūrą, spalvos ar formos pokyčius, ir pasitikėti sveiku protu. Ir neversti lauk normalių pomidorų, nes taip diktuoja pakuotė. Jis kemšasi ausis, kai pateikiu statistiką, jog beveik ketvirtis maisto produktų D.Britanijoje išmetama lauk dar naudotinos būklės. Mano kolegai tai nė motais.

Kita priežastis, kodėl prisiminiau visas su bobutės kaimu susijusias maisto gaminimo ir kilmės istorijas, tai gamtiniai resursai, kurių patys britai nenaudoja dėl paprasčiausio nežinojimo.

Taip, galbūt lietuviai Airijoje persistengė maistui išgaudydami viską, kas juda vandenyje ir turi žvynus, tačiau man širdis neleidžia ramiai praeiti pro žemėn nunokusias uogas metantį gervuogių krūmą. Panašūs atradimai prasidėjo praėjusią vasarą, kai Londono triukšmą ir stresą iškeitėme į Anglijos suburbiją. Aną liepą ne kartą kirtome blynus ar rytinį jogurtą su šviežiomis gervuogėmis, o rudeniop gliaudėme lazdyno riešutus (maniškiui AKYS iššoko sužinojus, kad parduotuvėje perkami hazelnuts būna balti ir mikšti, kai dar nepilnai prinokę).

Šį savaitgalį tris valandas praleidę netoli esančiame miške, namo parėjome žinodami – vasara bus dosni mėlynėmis. Ir kaip jas pražioplinome pernai?

(1976 02 06 - 2007 03 11)

„Dabar jau galima atsigręžti atgal, o atsigręžus diena atrodo lyg egzotiškas žvėris, netekęs stuburo.“

Mantas Šamanas Gimžauskas, 1995.10.31 Kupiškis, Šamano Irštva

Kažin, ar jau laikas gręžiotis atgal, ir kas pasakys ar patars, kokiu būdu ir kokia forma prisiminti tragiškai žuvusį bičiulį bus tinkama. Poetas, Šamano bendraamžis Antanas Šimkus atsisveikindamas rašo:

“Šamanas kūrė eiles – kai jas skaitydavo, suklusdavo net triukšmingiausi poezijos vakaro lankytojai; rašė revoliucingus manifestus – jie skambėjo daug įdomiau nei garsių politikų pareiškimai; tiesiog kalbėjo – žaižaruojančios sakinių kaskados buvo tarsi melodija, plukdanti pas tik jam žinomus actekų dievus. Šių dalykų irgi niekas nepakartos.”

Anais laikais gyvavęs itin progresyviu atrodęs žurnalas “Moksleivis” kas mėnesį spausdindavo rinktinių jaunų pradedančių poetų darbus: tarp straipsnių apie “Turboreanimaciją” ar “Šiaurės Kryptį”, galėjai rasti neprastai sumaketuotus poezijos puslapius, kur rašiklius ar plunksnas bandė Tomas Slombas Butkus, Mantas Gimžauskas, Antanas Šimkus, Mindaugas Valiukas, Mindaugas Kvietkauskas, Donaldas Apanavičius, Vytautė Kuzmickaitė ir kiti jauni autoriai. Tuometinis “Moksleivio” vyr. redaktorius Algimantas Zurba buvo ir Jaunųjų filologų konkurso sumanytojas bei pradininkas, ir šis konkursas (o gal labiau jo finalai kasmet vis skirtinguose Lietuvos miestuose) leido po kraštą išsibarsčiusiems kūrybingiems moksleiviams susitikti.

Filologų konkursai turėjo nemažai sekcijų – be prozos ir poezijos, dar buvo vertimų, kūrinio analizės, tautosakos, publicistikos, esė, kalbos ir dramos skyriai, į kuriuos savo darbus atsiuntę moksleiviukai privalėjo kaip zvanai sėdėti skirtingose auditorijose (ar klasėse) ir ginkdie nesimaišyti tarpusayvje. Valdemaro Kukulo vadovaujama poetų sekcija, žinoma, labiausiai traukė į filologiją linkusių merginų akis ir ausis, mat turėjo didžiausią procentą vaikinų (ir, ko gero, didžiausią procentą talentų!).

Skaityti toliau »

Maniau, savaitei praėjus po vizito Lietuvoje, pasimirš ir tai, ką mačiau. Tačiau kaip koks vantos lapas prie atminties prilipo „Puikusis Šou“, stebėtas per TV3. Ne be reikalo – keleto minučių Tomo Augulio ir dviejų moterų (šį žodį čia vartoju atsargiai) pasirodymas PAGALIAU pamokė mane, kaip gi tobulai atlikti „Go-Go“ mankštelę. Ja mielai pasidalinsiu.

1. Kojos pradinėje vertikalioje padėtyje, atmestos į šonus dvigubai platesniame nei pečių plotyje. Rankas pakeliame į viršų, sulenkiame už galvos, kaklą gundančiai išlenkiame, pirštais kedename plaukus, siūbuojame klubais į šalis. Viena akimi stebime savo auditoriją, lūpos pravertos.

2. Abi rankas sudedame ant juosmens, ir paeiliui vieną ir kitą atmetame į šoną. Kratome plaukus, kurie, pageidutina, turi būti ilgi ir nudažyti viliokiška spalva. Kojas, tarsi apsimesdamos mažomis kukliomis mergytėmis, pristatome vieną prie kitos. Kuklios basutės nebūtinos, pratimui atlikti gali būti naudojami ir aukštakulniai kablukai.

3. Vieną koją šiek tiek kilstelime priglaustą prie kitos, taip tarsi norėtume atlikti gamtinį reikalą. Ritmingai judame, keisdamos kojas, galvą atkraginame ir purtome.

4. Rankas laikome virš galvos, o kojomis (ypač – klubais) siūbuojame taip, tarsi gliaudytume graikinius riešutus tarp kelių. Labai smarkiai kojų netrinkite, atrodysite desperatiškai.

5. Šis pratimas reikalauja itin daug pastangų. Rankas sudedame ant juosmens, kojos toje pačioje plačioje pradinėje padėtyje, pritupiame ir bandome klubais ir sėdyne ore piešti ratus. Šiam pratimui atlikti patartina naudoti itin trumpus šortukus, geriausia elastinius, pora dydžių per mažus, nes taip sudarysite įspūdį, jog žūtbūt norite iš šio drabužio išsilaisvinti.

6. Šis pratimėlis – pats nekalčiausias. Didžiausią efektą duos puikiai nustatytas žvilgsnis, bet nepamirškime ir pagrindinių raumenų – šlaunų ir blauzdų. Rankas dėliojame pakaitomis prie peties, tarsi gestikuliuodamos sakytume „Ką? Aš? Tikrai?“ Galima išspausti ir šypseną, šiame kontekste ji tiks.

7. Fatališkas, viską norinčios trenkti, mesti ir eiti per laukus kur akys veda šokėjos „žestas“. Šį pratimą naudokite, kai jau nusikalėte, pavargote ar norite parodyti, jog ne šokti susirinkote. Ranka pridėta prie pakaušio simbolizuoja susimąstymą. Pratimą naudokite kaip prieskonį visam šokiui paaitrinti. Skaityti toliau »

Lietuvoje organizuojama pirmoji Lietuvos blogerių konferencija. Iš konferencijos dalyvių sąrašo aišku, jog moterys (ar merginos) renginyje sėdės ant atsarginių suolelio, mat sudaro mažiau nei ketvirtį (22,35%) visų dalyvių. Dar mažesnis merginų rašomų blogų kiekis pateko į nominuotųjų geriausių blogų sąrašą. Kodėl?

Kol vaikinai pešasi vienas kitą kaltindami publikuojamos informacijos neautentiškumu (pvz., „na nepyk, bet tu rašai visiškus niekus tam savo tech bloge. Paimi ir išverti ten visokių engadgetų ir gizmodų iphone atsibodusias naujienas…“ arba „kai pradėsi rašyti apie Onkyo, Focal, Audion, AVID (…), tada aš įsidėsiu tavo blogą į RSS readerį ir tikrai galvosiu, kad rašai apie HI-END. O dabar tu rašai apie šūdus ir myžalus a la copy/paste. tas nėra aktualu, nes vos ne kiekvienas iš čia esančių žinom apie engadget ir t.t.“), taigi, kol jie svarsto vyriškus klausimus, pasižiūrėkime, kas rūpi merginoms.

Jei statistika nemeluoja, vyrai dažniausiai lankosi sporto, automobilių, žaidimų, IT technologijų svetainėse. Moterys ieško informacijos apie grožį, sveikatą, madą, motinystę, gyvenimo būdą, pramogas bei finansines paslaugas ir interneto sveikinimus. Taigi, jei ieško, tikėtina, ir pačios apie tai rašo.

TARP MŪSŲ, MERGAIČIŲ…

Pragaro virtuvėje puodą nenuilsdama maišo Dovilė. Maisto gamybos receptai, naudingi patarimai šeimininkėms, pasakojimai ir nuotraukos apie augalus, recenzijos apsilankius restoranuose ar kavinukėse.
Pliusai: iliustracijų gausa.
Geriausiai blogą charakterizuojanti citata:

“Per pusvalandį kepimo reikia nesudeginti svogūnų ir sviesto. Su šiuo iššūkiu geriausia susidoroti elektrinės viryklės temperatūrą nustatant ant 4 iš 9 galimų pozicijų. Svarbu dažnai maišyti. Jei naudojate dujinę, darykite ką norite, bet viskas, kas kepa ilgiau nei pusvalandį, turėtų sudegti - asmeninė patirtis.”

Skaityti toliau »

Mūsuose pasnigo. Kolegė bumbėjo, kad dėl naktį iškritusio sniego jos dukros mokykla šiandien neveikė. Ji mergaitę nuvedė į autobuso stotelę, kad ši nukaktų į mokymo įstaigą saugiai ir šiltai, o vairuotojas ir sako: “No no no, that school is closed today. Sorry!”

Per pietus kolegoms pasakoju, senais senais laikais, prie tarybų valdžios, mums vaikams į mokyklą nereikėjo eiti tik tuomet, jei temperatūra nukrisdavo žemiau -25 laipsnių. Jei tik -22, maudavais kepurę, audavaisi “getras”, vilkdavaisi “šūbą” ir - marš knygų graužt!

Manęs ir mano entuziazmo, žinoma, kolegos nepalaikė. Lauke po pietų dar nugriebiau betirpstančio sniego ir “nutraukiau” pora kadrų.