Lietuvoje organizuojama pirmoji Lietuvos blogerių konferencija. Iš konferencijos dalyvių sąrašo aišku, jog moterys (ar merginos) renginyje sėdės ant atsarginių suolelio, mat sudaro mažiau nei ketvirtį (22,35%) visų dalyvių. Dar mažesnis merginų rašomų blogų kiekis pateko į nominuotųjų geriausių blogų sąrašą. Kodėl?

Kol vaikinai pešasi vienas kitą kaltindami publikuojamos informacijos neautentiškumu (pvz., „na nepyk, bet tu rašai visiškus niekus tam savo tech bloge. Paimi ir išverti ten visokių engadgetų ir gizmodų iphone atsibodusias naujienas…“ arba „kai pradėsi rašyti apie Onkyo, Focal, Audion, AVID (…), tada aš įsidėsiu tavo blogą į RSS readerį ir tikrai galvosiu, kad rašai apie HI-END. O dabar tu rašai apie šūdus ir myžalus a la copy/paste. tas nėra aktualu, nes vos ne kiekvienas iš čia esančių žinom apie engadget ir t.t.“), taigi, kol jie svarsto vyriškus klausimus, pasižiūrėkime, kas rūpi merginoms.

Jei statistika nemeluoja, vyrai dažniausiai lankosi sporto, automobilių, žaidimų, IT technologijų svetainėse. Moterys ieško informacijos apie grožį, sveikatą, madą, motinystę, gyvenimo būdą, pramogas bei finansines paslaugas ir interneto sveikinimus. Taigi, jei ieško, tikėtina, ir pačios apie tai rašo.

TARP MŪSŲ, MERGAIČIŲ…

Pragaro virtuvėje puodą nenuilsdama maišo Dovilė. Maisto gamybos receptai, naudingi patarimai šeimininkėms, pasakojimai ir nuotraukos apie augalus, recenzijos apsilankius restoranuose ar kavinukėse.
Pliusai: iliustracijų gausa.
Geriausiai blogą charakterizuojanti citata:

“Per pusvalandį kepimo reikia nesudeginti svogūnų ir sviesto. Su šiuo iššūkiu geriausia susidoroti elektrinės viryklės temperatūrą nustatant ant 4 iš 9 galimų pozicijų. Svarbu dažnai maišyti. Jei naudojate dujinę, darykite ką norite, bet viskas, kas kepa ilgiau nei pusvalandį, turėtų sudegti – asmeninė patirtis.”

Continue Reading »

Mūsuose pasnigo. Kolegė bumbėjo, kad dėl naktį iškritusio sniego jos dukros mokykla šiandien neveikė. Ji mergaitę nuvedė į autobuso stotelę, kad ši nukaktų į mokymo įstaigą saugiai ir šiltai, o vairuotojas ir sako: “No no no, that school is closed today. Sorry!”

Per pietus kolegoms pasakoju, senais senais laikais, prie tarybų valdžios, mums vaikams į mokyklą nereikėjo eiti tik tuomet, jei temperatūra nukrisdavo žemiau -25 laipsnių. Jei tik -22, maudavais kepurę, audavaisi “getras”, vilkdavaisi “šūbą” ir – marš knygų graužt!

Manęs ir mano entuziazmo, žinoma, kolegos nepalaikė. Lauke po pietų dar nugriebiau betirpstančio sniego ir “nutraukiau” pora kadrų.

Visos panelės buvo jį įsimylėjusios, visi vaikinai norėjo būti į jį panašūs. Jis aplankydavo tada dar sovietinės Lietuvos vaikučius sapnuose ir svajonėse, jis inspiravo ne vieną anų laikų kiemo didvyrį, jis buvo toks švelnus ir kartu grubus… Taip, tai jis – Robinas Hudas iš Šervudo girios.

Jei jums apie 25-35 metus, tikrai suprasite mano krūptelėjimą, kai prieš Kalėdas vienoje DVD parduotuvėje rinkau dovanas draugams ir nuo lentynos tiesiai man į akis pažvelgė 1980-ųjų dūsavimų objektas, svajonių princas ir bemiegių naktų karalaitis.

„Robin of Sherwood”, populiarus britų sukurtas TV serialas, kažkokiu mistiniu būdu buvo suradęs kelią į anuometinę tarybinę LRT. Nei vienos vaikų žiemos atostogos nepraeidavo be tampraus Robino lanko, be taiklios akies, be aštrių strėlių ir… be raudonplaukės Marian, kurios visos panelės nekentė ir slapta geidė jos mirties.

Kaip dabar pamenu, LRT per vaikų atostogas panašius filmus rodydavo darbo dienomis, apie 10-12 val. ryto. Taigi tekdavo šiek tiek anksčiau atsikelti. Po filmo peržiūros sekdavo „namudinis“ vaidinimas. Mes su pusseserėmis buvome Marianos, o mano brolis – Robinas. „Tikro“, arba „pirktinio“ lanko ir strėlių tada, žinoma, niekas neturėjo (komercija dar nebuvo taip įgudusi!), taigi tekdavo lankus dirbintis krūmuose išsilaužus tinkamas rykštes. Marianoms paprastai pakakdavo ant galvos užsikloti palutę ar kokį kitą baltą užtiesalą bei jį perrišti raišteliu (ties kakta).

Labiausiai man patiko Robino plaukai.

Kai parsinešiau DVD namo, pakuotę nudraskiau kaip koks ištroškėlis kad atsilupa sulčių tetrapaką. Kažin, kur ir ką dabar veikia Robino vaidmenį atlikęs Michael Praed? Kaip susiklostė jo likimas? (Taip, prisipažinsiu, kad pagalvojau ir apie tai, ar jis vedęs, ar laimingai vedęs ir ar turi vaikų!)

Keletą pirmų epizodų peržiūrėjau godžiai. Vėliau nustojau, nes užklupo mintys. Apie tai, kaip greitai eina laikas. Apie tai, kaip keičiasi grožio (patrauklumo) supratimas. Apie tai, kiek daug reiškia žiūrėti filmus originalo kalba (o ne dubliuotus). Apie tai, kaip keičiasi vyrų plaukų šukuosenų mados. Apie tai, kaip miršta vaikystės herojai (arba kaip geriau jų nenumarinti – t.y. geriau palikti ramybėje ir prie jų nebegrįžti). Apie tai, kaip iki šiol nemėgstu tos mergšės Marianos. Ir apie tai, kaip dar nors kartelį norėčiau pašaudyti kreivom strėlėm iš savadarbio lanko.

Buvo 1993-ieji, gruodis. Su keliomis klasiokėmis snieguotomis Alytaus gatvėmis žingsniavome į miesto centriniame parke veikusią kavinę „Lyra“. Buvome visos rimtai nusiteikusios – o ir proga rimta pasitaikė. Ėjome švęsti savo tuometinio dievuko gimtadienio. Tiesa, jam tą gruodžio 8-ąją suėjo 50 metų, ir miręs jis jau buvo daugiau nei prieš dvidešimtmetį. Taip norėjosi tada tikėti, kad pavyks kada nors nueiti į Džimio Morisono (Jim Morrison) ir The Doors koncertą.

Kas paskatino paaugles iš nedidelės Lietuvos provincijos susidomėti gauruotu amerikiečiu, vadinusiu save Driežu Karaliumi ir beveik niekad neišlipančiu iš odinių kelnių, sunku pasakyti. Manau, mane sužavėjo anuomet leistame itin progresyviame laikraštyje „Mes!“ perskaitytas straipsnis. Jei visai atvirai, ne straipsnis sužavėjo, o Džimio nuotrauka, kaip vėliau sužinojau, žymiausias jo atvaizdas, kurį žiniasklaida itin mėgo.

Įrašų gauti Alytuje buvo beveik neįmanoma, juolab kad neturėjau pažįstamų tarp senų Alytaus hipių, „Alytaus radijas“ gal kokį kartą pagrojo „Riders on the Storm“, bet kad įsigyčiau kasetę ir pati galėčiau trinti ją po keletą kartų per dieną, teko važiuoti į Vilnių. Kažkokios turistinės kelionės metu su drauge nusprūdome į plokštelių parduotuvę Tilto gatvėje ir čia oficialiai įvyko mano ir Morisono pažintis.

Šią seną aistrą prisiminiau, kai išvyniojau šiemetines kalėdines dovanas. Ilgiausioje ir aukščiausioje pakuotėje buvo The Doors by The Doors, storiausioje ir sunkiausioje – The Doors Perception, o lengviausioje ir mažiausioje – biografija Jim Morrison: Life, Death, Legend. Akys ant kaktos iššoko, galvoje ėmė skambėti „Oh show me the way to the next whiskey bar, oh don’t ask why, oh don’t ask why…”, o rankos nezgrabnai puolė vartyti knygų puslapius. Niekad nemaniau, kad dar tiek nuotraukų nesu mačiusi, tiek faktų nesu girdėjusi ir tiek bonus tracks nesu klausiusi… Kalėdos – stebuklų metas.