Girdėjau, jog Lietuvoje organizuojamas vasarinis blogerių konferencijos BLOGin atitikmuo – blogOUT. Jau sausį žinojau, jog į pirmąjį man patekti nepavyks, o pastarasis irgi neįsipaišo į kelionių Lietuvon grafiką, tad nusprendžiau prisijungti prie Londono blogerių. Ir susitikimai nemokami, ir vyksta mažiausiai kartą per mėnesį, ir skrydžio į Lietuvą užsisakinėti nereikia.

Viskas labai paprasta.

Yra toks tarptautinis projektėlis pavadinimu Meetup.com, leidžiantis jungtis įvairiausių pomėgių ir krypčių žmonėms. Jame Londono blogeriai jau kurį laiką turi London Bloggers Meetup grupę, sukurtą ir prižiūrimą šaunaus vaikino Andy.

Kas mėnesį sugalvojama data kitam susitikimui, organizatorius suranda kokį nors patinkantį pubą centriniame Londone, ir visi Meetup grupės nariai yra mielai kviečiami prisijungti, save parodyti, į kitus pažiūrėti bei pabendrauti. Taip, pabendrauti, nes niekas laptopų čia pat neišsitraukia ir nepradeda alaus bokalą pasistatę “bloginti”!

Skaityti toliau »

Sausis išaušo smagus ir šiltas. Visom prasmėm. Ypač – ta tiesiogine, susijusia su radiatoriais, šildymo sistema, „boileriais“ ir karštu vandeniu duše.

O viskas prasidėjo, kai beveik prieš metus įsikraustėme į savo naujus namus (apie tai dar nerašiau, bet galbūt vienerių metų sukakties proga pasidalinsiu savo būsto pirkimo Anglijoje istorija). Taigi, namai tie nenauji, kaip ir viskas Anglijoje – arbatos gėrimo tradicijos, geležinkeliai ir Karalienės kalba per Kalėdas. Namas kaip namas, yra ir stogas, ir sodeliukas. Bet didžiausias palikimas iš ankstesnių (penkių ar dešimties!) šeimininkų – akis kaip cibulis iki ašarų draskantis “židinys”.

Šioje fotografijoje matote vadinamąjį „back boilerį“ – šlykščiausią civilizacijos apraišką, įmontuotą name dar kai mano tėvai net nebuvo pora – 1972-aisiais! Ir, kas keisčiausia, aparatas mums įsikrausčius puikiai veikė ir buvo pasiryžęs pasiekti sekantį ir dar sekantį šimtmetį. Skaityti toliau »

Šalys, kurių jau nebėra, valiutos, kuriomis niekas nebeatsiskaito, pasaulio galingieji, vėliau paskelbti žmogžudžiais, karalienės, kurių karalystės šimtagubai sumažėję, propaganda ir simboliai, į kuriuos niekas rimtai nebežiūri… Tai tik nedidelis kratinys minčių, užplūdusių atplėšus paketą, kuriame tvarkingai į vokelius sudėliota dovanų gauta pašto ženklų kolekcija iš Pietų Afrikos.

Draugų ir artimųjų tarpe neturiu nei vieno filatelisto. Vaikystėje gal kuris ir kolekcionavo ženkliukus, „DonaldDuck“ popieriukus, kvepiančius trintukus ar kalendoriukus su šunų veislėmis, tačiau tikro pašto ženklų kolekcionieriaus tikrai nepažįstu.

Sėdėjome abu su saviškiu pora valandų spėliodami, kurių metų, kokia kalba ir kokia valiuta leisti ženklai. Nuo Palestinos iki nebeegzistuojančios Rodezijos (dabar Zimbabvė), nuo svastikų ir Fiurerio portretų iki cigarais išmargintų Kubos Respublikos ženklų, nuo pirmųjų Slovėnijos Verigar serijos pavyzdžių iki Karlo Markso barzdele pamarginto Rheinland-Pfalz ženklo… Radome visko. Ir dar daug ką pražiūrėjome!

Labiausiai nudžiugau vokelyje su užrašu „Romania“ išraususi šešetą lietuviškų ženklų (na, kiek to lietuviškumo sąvokoje „Litwa Środkowa“, nesiimsiu komentuoti, bet lietuviška juose buvo tik dešinė ženklo pusė, kurioje įspraustas mažytėliukas Vytis).

Išleisti 1920-aisiais ir pakartotinai 1921-aisiais, pasak Filatelija.lt, jie Lietuvos kataloguose netgi nebuvo aprašyti, kai tuo tarpu Lenkijos kataloguose jie “išskirti į atskirą skyrių Znaczki Litwy Srodkowej su atskira numeracija prieš numerį rašant raidę L.”

Mano klausimas tiems, kas nusimano ženkluose – kokia šių taip gražiai geltonų, žalių ir raudonų (ok, buvo išleista ir kitų spalvų) ženkliukų dabartinė vertė?

P.S. Šio įrašo sutapimas su Lenkijos-Lietuvos-tarpusavio-futbolo-politikos-sirgalių-santykių konfliktu yra absoliučiai atsitiktinis.