Ieškant darbo Anglijoje, ne vienam yra tekę rašyti motyvacinį laišką. Jei manote, kad visos “gėrybės” apie jus surašytos jūsų CV, o motyvacinis laiškas – viso labo keli nereikšmingi sakiniai, pasižiūrėkite į savo batus. Eidamas į interviu, batus nusivalytumėte, tai kodėl gi nepatobulinus to trumpo laiškiuko, kuris pirmasis “nusėda” darbdavio email dėžutėje?

Kad darbdavys susidomėtų ir nekantriai atsidarytų jūsų prisegtą “Curriculum Vitae”, pamėginkite dar kartą kritiškai įvertinti savo “Covering Letter”.

Kam jo reikia?

Darbdaviui motyvacinis laiškas – tarsi kandidato įgūdžių santrauka. Dažnai “Covering Letter” nulemia, ar bus perskaitytas jūsų CV.

Motyvacinis laiškas turi pristatyti, pareklamuoti tą jūsų darbinę patirtį, kurios reikalauja reklamuojama darbo pozicija. Trumpai tariant, motyvacinio laiško tikslas – parduoti jūsų žinias ir profesinę patirtį.

Laiško turinys pirklausys nuo darbo pozicijos, atsakomybės, darbo srities ir kitų faktorių, tačiau darbdavys paprastai tikisi motyvaciniame laiške rasti šią informaciją:

• Jūsų kontaktines detales;
• Reklamuojamos darbo vietos pavadinimą bei kur radote skelbimą apie šią poziciją;
• Trumpą jūsų darbo patirties santrauką;
• Priežastis, kodėl, jūsų manymu, esate tinkamas kandidatas minėtai darbo vietai užimti.

Laiškas padės, jei prašote ne visai su jūsų ankstesne patirtimi susijusio darbo ir norite paaiškinti šį karjeros pasūkį arba kodėl manote, kad esate tinkamas kandidatas tai pozicijai užimti.

Skaityti toliau »

Mūsuose pasnigo. Kolegė bumbėjo, kad dėl naktį iškritusio sniego jos dukros mokykla šiandien neveikė. Ji mergaitę nuvedė į autobuso stotelę, kad ši nukaktų į mokymo įstaigą saugiai ir šiltai, o vairuotojas ir sako: “No no no, that school is closed today. Sorry!”

Per pietus kolegoms pasakoju, senais senais laikais, prie tarybų valdžios, mums vaikams į mokyklą nereikėjo eiti tik tuomet, jei temperatūra nukrisdavo žemiau -25 laipsnių. Jei tik -22, maudavais kepurę, audavaisi “getras”, vilkdavaisi “šūbą” ir - marš knygų graužt!

Manęs ir mano entuziazmo, žinoma, kolegos nepalaikė. Lauke po pietų dar nugriebiau betirpstančio sniego ir “nutraukiau” pora kadrų.

Naujų metų rezoliucija – per savaitę įvykdyti bent vieną ilgai atidėliotą projektą (pvz., užsirašyti į vakarinius užsienio kalbos kursus, DVLA pasikeisti lietuviškas vairavimo teises į angliškas, ir t.t.). Kiekvienas turime sąrašiuką reikalų, kurie yra „einamieji“ ir gauna didesnę dalį dėmesio nei tie, kurie nėra tokie skubūs.

Šios savaitės pradžioje užrašinėje atsirado projektas kodiniu pavadinimu „Nauji plaukai“. Ne, senų nenumečiau kaip gyvatė odos, bet atėjo laikas keisti (ar atnaujinti) savo plunksnas.

Tam, kad projektas būtų įgyvendintas sėkmingai, pagalbon pasitelkiau šiuos šaltinius:
- Draugių, draugų ir giminaičių patarimus;
- Žurnalus, kurių pavadinimuose vienaip ar kitaip figūruoja žodis „hair“ („Hair“, „Hair Inspirations“, „Hair Style & Beauty“);
- Praeives gatvėje;
- Internetą.

Pirmiausiai nusprendžiau iš kur nors gauti įkvėpimo – kokią gi šukuoseną (kirpimą) norėčiau nešioti? Jau seniai akis užkabinusi buvo viena pašėlusi prancūzaitė:

Beliko išsiaiškinti, ar šis kirpimas šiuo metu madingas. Internetas čia pasirodė nepamainomas pagalbininkas, mat surasti jame pasirodė įmanoma viską – nuo patarimų, kaip kirptis namie patiems iki blog’ų apie pasaulio įžymybių plaukus, nuo kompiuterinių programų, kurios leidžia išbandyti įvairias šukuosenas ant savo „veidelio“ virtualiai, iki mados tendencijų ir ilgiausių aprašymų, kaip nusikirpus moteris atrodys verta milijono.

Moteriškiems reikalams skirta WomansPassions.com teigia, jog ilgų plaukų kultas nyksta, ir trumpi moterų kirpimai įgyja lygias teises su bet kuriuo kitu kirpimu:

Hair cut should be feminine, with clear contours in the sixties style. Such famous hair cuts of last century like sassoon, square or bob should become basic. Of course, head should be smooth, without any curls, with fringe and graphic lines of silhouette.

Taigi, šešiasdešimtųjų mada, vadinamasis “bobikas” ir “grifkutė”, vėl turėtų grįžti. Britanijoje jau pernai pastebėta tendencija kirpti gana tirštus kirpčiukus, mano įsigyti žurnalai visi kaip vienas klykia “Get a fringe!” (angl. – kirpčiukai), o aš galvoju, kad nuo gilios vaikystės kirpčiukų neturėjau. Ar pavyks atkurti savo seną gerą įvaizdį iš 1983-ųjų?

Apsisprendus dėl formos, teko sukti galvą dėl projekto vykdytojų. Kirpėjų salonų (barbers, hairdressers, hair salons, beauty salons, etc.) kiekviename mieste nors vežimu vežk. Kainos svyruoja nuo £14.99 iki £200, priklausomai nuo to, kokios rūšies specialistui savo grožybes patikėsite ir kokias paslaugas užsisakysite.

Tarkime, trumpų plaukų dažymas kainuotų apie £65, ilgų – apie £85, o paties kirpimo kainų įvairovė – neįtikėtina! Prieš užsirašant kirpimo salone, turite apsispręsti, pas kokios kvalifikacijos plaukų meistrą eisite (arba pas kokį nori eiti jūsų piniginė!). Jie skirstomi taip (skliausteliuose nurodyta vidutinė moterų kirpimo kaina, be dažymo):

Manager - £52
Creative Director - £45
Premier Stylist - £39
Senior Stylist - £35
Stylist - £30

Skaityti toliau »

Visos panelės buvo jį įsimylėjusios, visi vaikinai norėjo būti į jį panašūs. Jis aplankydavo tada dar sovietinės Lietuvos vaikučius sapnuose ir svajonėse, jis inspiravo ne vieną anų laikų kiemo didvyrį, jis buvo toks švelnus ir kartu grubus… Taip, tai jis – Robinas Hudas iš Šervudo girios.

Jei jums apie 25-35 metus, tikrai suprasite mano krūptelėjimą, kai prieš Kalėdas vienoje DVD parduotuvėje rinkau dovanas draugams ir nuo lentynos tiesiai man į akis pažvelgė 1980-ųjų dūsavimų objektas, svajonių princas ir bemiegių naktų karalaitis.

„Robin of Sherwood”, populiarus britų sukurtas TV serialas, kažkokiu mistiniu būdu buvo suradęs kelią į anuometinę tarybinę LRT. Nei vienos vaikų žiemos atostogos nepraeidavo be tampraus Robino lanko, be taiklios akies, be aštrių strėlių ir… be raudonplaukės Marian, kurios visos panelės nekentė ir slapta geidė jos mirties.

Kaip dabar pamenu, LRT per vaikų atostogas panašius filmus rodydavo darbo dienomis, apie 10-12 val. ryto. Taigi tekdavo šiek tiek anksčiau atsikelti. Po filmo peržiūros sekdavo „namudinis“ vaidinimas. Mes su pusseserėmis buvome Marianos, o mano brolis – Robinas. „Tikro“, arba „pirktinio“ lanko ir strėlių tada, žinoma, niekas neturėjo (komercija dar nebuvo taip įgudusi!), taigi tekdavo lankus dirbintis krūmuose išsilaužus tinkamas rykštes. Marianoms paprastai pakakdavo ant galvos užsikloti palutę ar kokį kitą baltą užtiesalą bei jį perrišti raišteliu (ties kakta).

Labiausiai man patiko Robino plaukai.

Kai parsinešiau DVD namo, pakuotę nudraskiau kaip koks ištroškėlis kad atsilupa sulčių tetrapaką. Kažin, kur ir ką dabar veikia Robino vaidmenį atlikęs Michael Praed? Kaip susiklostė jo likimas? (Taip, prisipažinsiu, kad pagalvojau ir apie tai, ar jis vedęs, ar laimingai vedęs ir ar turi vaikų!)

Keletą pirmų epizodų peržiūrėjau godžiai. Vėliau nustojau, nes užklupo mintys. Apie tai, kaip greitai eina laikas. Apie tai, kaip keičiasi grožio (patrauklumo) supratimas. Apie tai, kiek daug reiškia žiūrėti filmus originalo kalba (o ne dubliuotus). Apie tai, kaip keičiasi vyrų plaukų šukuosenų mados. Apie tai, kaip miršta vaikystės herojai (arba kaip geriau jų nenumarinti – t.y. geriau palikti ramybėje ir prie jų nebegrįžti). Apie tai, kaip iki šiol nemėgstu tos mergšės Marianos. Ir apie tai, kaip dar nors kartelį norėčiau pašaudyti kreivom strėlėm iš savadarbio lanko.

CV, arba Curriculum Vitae – tai asmens gyvenimo aprašymas, dokumentas, kuriame išdėstomi svarbiausi išsilavinimo ir darbo patirties (karjeros) faktai. Manau, ne vienas jaunesnės kartos lietuvaitis, gyvenantis Britanijoje, susidūrė su giminaičių ar draugų prašymu padėti pasirašyti sau „sy-vy“. Man neseniai teko rašyti CV savo artimai giminaitei, kuri Lietuvoje aukštąjį mokslą baigė gūdžiais sovietiniais laikais ir net nežinojo, kaip į anglų kalbą išversti daugelį dalykų, parašytų jos diplomo priede.

Kita problema – ji niekada neturėjo tokio dokumento kaip CV. Paprastai yra daug lengviau atnaujinti seną arba išversti į anglų kalbą lietuvišką CV, tačiau nei vieno, nei kito ji neturėjo. Taigi staigiai paklausta, kuriais metais baigė vidurinę mokyklą ir kuriais metais įstojo į VU, turėjo ilgai pagalvoti. Nematydama prieš save vadinamosios „darbo knygutės“, ji negalėjo prisiminti nei visų periodų, nei kada ir kur dirbo, kada išėjo iš darbo, kada gavo naują, kaip tiksliai vadinosi jos pareigos, kokią atsakomybę ji anuomet nešė ant savo pečių, ir – juo labiau – kokius papildomus kursus, kvalifikacijos kėlimo paskaitas ji lankė.

Taigi prieš užkraunant savo angliškai kalbantį giminaitį CV rašymo darbu, patartina pasidarius puodelį kavos ramiai atsisėsti ir pagalvoti. Skaityti toliau »