„Merginos, galite pasidžiaugti, po savaitės darbą pradeda naujas kolega“ – darbe kiekviena gavome elektroninį pranešimą iš vadovo. Viena kolegė iškart kvyktelėjo: „O ar vaikino užpakaliukas simpatiškas?“ Po kelių minučių bosas jau siuntė mums kelias nuorodas į vaikinuko „profilius“ įvairiuose socialiniuose tinkluose (social networks), nuorodą į jo blogą, Flickr fotografijas ir t.t. Netgi pavardės jo neparašė – neva, pasižiūrėkite į nuotraukas pačios, ar ta jo sėdimoji verta grieko!

Ką gi, ką gi, per geras 10 minučių žinojau nei daug, nei mažai – jo pilną vardą ir pavardę, jo niką, gimimo datą, muzikinį skonį, pastarųjų kelerių metų šukuosenas, ar turi merginą, koks jos vardas ir kaip ji atrodo, kokį alų mėgsta gerti, kur gyvena, kiek metų ir kur pradirbo, kur mėgsta keliauti, kad jam skauda nugarą, nes prieš mėnesį buriuodamas persisuko kaklą, kad vienas iš jo mėgstamiausių filmų yra „American Pie“ (Grr!). Ir netgi kad daugelį savo „profilių“ pagražino prieš pradėdamas darbdaviams siuntinėti CV! (apie tai detaliai aprašęs viename iš blogo įrašų).

Gaila, kad tas jo užpakaliukas nuotraukose nebuvo toks žavus, antraip būčiau dar ilgiau laiką gaišusi!

Kai jis pasirodė pirmadienio rytą, jaučiausi lyg perskaičiusi kokio saugumo bylą apie jį ir jo slaptus reikaliukus. Nes, prisipažinsiu, žinojau daugiau nei norėčiau.

Skaityti toliau »

Po mūšio ginklais nemojuojama. Ir kuo dar galiu mojuoti, kai dienos žiniasklaida praktiškai atėmė iš manęs bet kokią viltį dar ką nors originalaus parašyti emigracijos tema?! Pažiūrėkite patys:

Jei ne viskas parašyta straipsniuose, tai komentaruose iki siūlo galo išrengta. Taigi, prašau visus geros valios blogų kūrėjus ir Labas.blog skaitytojus siūlyti savo temas. Energijos ir noro rašyti turiu, bet va noro kartotis – nelabai.

Geriausio pasiūlymo autorius gaus dovanų… chm. Knygą? CD? Nuolatinę nuorodą į savo blogą iš Labas.blog meniu? Progą išgerti su manimi kavos kitą kartą, kai būsiu Vilniuje? (ir slapta vėl papostringauti apie tą pačią nusibodusią emigraciją).

Visi komentarai laukiami!

Kol ginčijamasi, kiek ir ko Lietuvai skolinga į JAV emigravusi lietuvė gydytoja, kviečiu atsisėsti ir pažiūrėti į save.

Pamąstykime – kodėl Lietuvoje nėra vykdoma kampanija, kad lietuvis, išsimokęs Kaune ar Vilniuje beigi susiradęs sau antrą pusę, grįžtų į savo mažutį miestelį? Kodėl Kupiškiai, Varėnos, Joniškiai ir Jonavos niekaip negali susigrąžinti nutekėjusių protų?

Kodėl šie miestai yra kaip kokie inkubatoriai naujai kartai auginti, bet patys „vaisių neragauja“? Kodėl nesveika vidinė šalies migracija nėra tvarkoma ar bent jau aptarinėjama?

Kodėl nežmoniškai sparčiai auga praraja tarp skurdo ir prabangos mažuose Lietuvos miestuose ir didmiesčiuose?

Kodėl nėra investuojama į kokius bukletukus, knygiūkštes, lipdukus naktinių klubų tualetuose ar spalvotus ženkliukus, raginančius „Lietuvi, grįžk į Gargždus!“

Kodėl jokios kaltės ar noro grąžinti savo mažam miesteliui „skolą“ nejaučia tie jauni perspektyvūs žmonės, išbirzgiantys į Klaipėdas ir Vilnius, o į periferijas grįžtantys kartą per mėnesį? Jei ne dar rečiau – per šventes, giminių „balius“, krikštynas ar laidotuves?

Aha, pasirinkimo laisvė. Geresnės karjeros galimybės. Geresni atlyginimai. Nes man taip norisi. Nes „kaime“ nėra ką veikti. Nes neįdomu. Nes „mano žmona vilnietė“. Nes. Nes. Nes.

Dabar paimkime visus įmanomus atsakymus į aukščiau pateiktus klausimus ir pritaikykime juos užsieninei emigracijai.

Per internetinį TV stebiu LNK “Grožio mokyklą”. Aprangos kodo ir stiliaus gudrybių moko dailininkė ir dizainerė Dalia Jurginienė.

„Aš noriu parodyti, kaip elgiasi ir atrodo damos. Ar žinot, kas čia tokia? (rodo būsimoms „misėms“ iškarpą iš žurnalo su Kate Middleton nuotraukomis). Taip, teisingai, Princo Viljamo mergina. Ir matot, kaip jinai atrodo? Jokio nuogo pilvuko, jokių papukų čia nesimato.“

LNK, Grožio mokykla, 2007.03.30

O sakykite, kalbos stilius įeina į bendro stiliaus sąvoką? Nes aš mėgstu manyti, jog moterys turi krūtinę, biustą arba bent mažų mažiausiai krūtis…

Net nežinojau, kaip reaguoti, taip ir sustingau tarpdury su dviem artipilniais kavos puodeliais rankose. Mat kasdien kiekvienas bendradarbis (įskaitant ir vadovą) visiems padaro po arbatos arba kavos puodelį. Taigi, įžengiu iš virtuvėlės į pagrindinę patalpą ir mano bosas prie visų sako:

-Sweetie, ar būtum nieko prieš, jei paprašyčiau palikti pravertas duris?

Šiuo atveju nereikia manyti, kad jis su manimi norėjo toje patalpoje užsidaryti, čia visas akcentas turėtų būti ties žodžiu Sweetie. Sweetie, arba Sweetheart, lietuviškai reiškia “saldute” (o gal “mažute”) ir man pasirodė absoliučiai netinkama forma kreiptis į savo darbuotoją formalioje aplinkoje.

Gal aš tos kavos nebūčiau iš nuostabos užsivertusi ant savęs, bet kitas kolega dar paantrino:

- Man tik pasigirdo, ar jūs tikrai ją pavadinote „Sweetie”?

Paraudęs šio nesusipratimo kaltininkas pats negalėjo patikėti, kad taip pasakė. O aš žinau, kad taip jis namie vadina savo dvylikametę dukrą… Kai prašo jos nusiauti batus, išsivalyti dantis ar paduoti televizoriaus distancinį.

Mano šoką tik padidino faktas, jog šią savaitę matyto BBC šou “Apprentice” dalyvis savo projekto moteris irgi visą laiką vadino “Sweetheart”. Nieko kito ir negirdėjai, tik jį, susikišusį į rankas kišenes ir bevaikantį moteriškes su savo Sweetheart šen, Sweetheart ten. Laidos finale iš 16 dalyvių būtent jis buvo ištrenktas lauk. O TV studijoje sėdėję žiūrovai, paprašyti įvertinti šį jo mažą “nekaltą” įprotį, beveik vienbalsiai nusprendė, jog toks būdas darbe kreiptis į moterį yra įžeidžiantis ir nepagarbus.

Na, paukštyte, mažyte, katyte, zuikučiu, gražute, mieląja, brangiąja neteko būti išvadintai darbe, bet negali žinoti, nes pasaulyje tai, pasirodo, yra paplitęs reiškinys!

Dar reikės su šiais malūnais pakovoti. Mat iki šiol moterys mano skyriuje (kai kurios net dviejų vaikų motinos!) gauna emailus, kurie pradedami taip: “Hi, Gals…”