Žinau, visi esame įsitikinę, jog angliškai kalbame puikiai. Laisvai. Tiesiog tobulai. Ar tikrai?

Prieš keletą metų į Angliją uždarbiauti atvyko nejauna moteris, buvusios kolegės pusseserės draugė, kuri mane susirado norėdama gauti šiek tiek pagalbos ir patarimų darbo klausimais. Sėdime, kalbame, ji man ir sako: „Angliškai kalbu prastai, net nežinau, nuo ko pradėti to darbo ieškoti. Nesuprantu aš šitos jų kalbos.“

Paklausiau, ką ji Lietuvoje veikė, gal galėtų pagal specialybę ko nors paieškoti. Ji man bombelę kad mestels: „Alytuje vienoje vidurinėje mokykloje anglų kalbą dėsčiau.“

Chm, ačiūdie, kad dėstė ne mano mokykloje!

Tikiu, kad man pačiai reikia dar gerai pasimokyti, ir tas mokymasis turbūt užtruks visą gyvenimą. Siūlau pasinaudoti bent vienu iš šių patarimų – ypač jei jau gyvenate D.Britanijoje. Skaityti toliau »

Vieną dieną tai turėjo nutikti. Gyventi anglų kalbos lopšyje ir emigrantinius išgyvenimus reikšti tik lietuviškai – chm, kaip įsilipus į balą vaizduoti, kad esi sausas.

Todėl be didelių įžangų – startuoja antrasis mano blogas, šįkart anglų kalba, pavadinimu Lithuanian Jotter.

Blaiviai vertinu savo menką produktyvumą Labas.blog atveju (4-6 įrašai per mėnesį), tačiau nepabandyti negaliu. Žodis žodin versti kiekvieno lietuviško įrašo į anglų kalbą (ir atvirkščiai) neplanuoju, mat tikiu, jog abu tinklaraščiai turės atskirą tematiką bei atskirą skaitytojų auditoriją.

Už postūmį (tiksliau, kelis kartus pasikartojusį stūmimą) dėkoju dvikalbe jau senokai bloginančiai Linai iš Emigration Etc. Kaip sakoma prieš didelius darbus, let’s get the show on the road.

Gyvenimas Anglijoje – ne vien rožėmis klotas. Sutinku, dažnai atrodo, kad svetur ir žolė žalesnė. Juk sakoma, kas nerizikuoja, tas negeria šampano.

Įrašo pradžiai krūvelę nudrengtų lietuviškų posakių pasirinkau ne be reikalo. Šįkart siūlau sąrašą savo mėgstamiausių angliškų posakių, patarlių ir frazių. Kai kuriuos žemiau išrikiuotus pasakymus pradėjau vartoti radusi knygose ir spaudoje, kitus – TV laidose bei kino filmuose, trečių primokė draugai, o ketvirtus į galvą įkalė maniškis nelietuvis. Svarbiausia, žinoma, nepersūdyti.

When the shit hits the fan – kai paaiškėja koks nors nemalonumas, afera, nešvarus reikaliukas, išaiškinami kieno nors sukti darbeliai, sukeliantys daug problemų. Pavyzdžiu galėtų būti nesenas atvejis, kai Vilniuje buvo sulaikytas kyšio ėmimu įtariamas Vilniaus savivaldybės darbuotojas.

A little bird told me – tai angliškas VBS (“Viena boba sakė”) atitikmuo.

Out of sight, out of mind – akys nemato, širdies neskauda. Šis posakis turėtų būti itin populiarus tarp lietuvių emigrantų, palikusių Lietuvoje vaikučius, žmonas ir vyrus.

A leopard cannot change its spots ir You can’t teach an old dog new tricks – ko gero, panašūs į lietuviškąjį “Lenk medį kol jaunas”.

Excuse my French – geras būdas atsiprašyti pašnekovų, kai riebiai keikiatės.

Skaityti toliau »

D.Britanijos spauda vėl kalkuliuoja visus atvykėlius iš rytų Europos. Kiek iš jų planavo pasilikti prieš keletą metų ir ką jie sau galvoja dabar?

BBC Breakfast iliustruoti susidariusiai „padėčiai“ pasirinko lenką ir lietuvio Tomo Pečkio šeimą (pavardę Pečkys ištardami „Peks“!). Tomas, pasak siužeto, netipiškas emigrantas iš postsovietinio bloko, mat a) neblogai kalba angliškai ir b) Anglijoje yra su šeima (žmona ir dviem mažamečiais vaikais).

BBC Breakfast siužetas

O įdomu, kai britai masiškai susikrausto į kokios nors Ispanijos pietus, kai susiperka žemes ir senus dvarus pietų Prancūzijoje, kai kelia kojytę į Bulgariją ar perka vasarnamius Slovakijoje, ar jų kas nors klausinėja: „Tai kada namo važiuoji?“ Ar jie savęs paklausia: „Kada aš išmoksiu ispaniškai?“

Mano ispanų kalbos kurse Surrey universitete per keletą mėnesių 14-os žmonių grupė susitraukė iki 6. Mažiausiai du britai jau turėjo nekilnojamo turto Ispanijoje ir planavo greitu metu leisti ten savo „retirement“ (kaip lietuviškai? Leisti pensines dieneles?) Nepakėlė, deja, sunkios svetimos kalbos naštos ir išvažiavo su skurdžiais keliais žodeliais „Hola!“, „Gracias“ ir „Adios“.

Visiems yra taip nutikę. Išlipate iš traukinio kokioje nors Londono traukinių stotyje ir nusprendžiate mažame kioskelyje nusipirkti late kavos išsinešti. Iš pripratimo gėrimą užsakinėjate angliškai, jau kuičiatės kišenėse ieškodamas monetų, kai staiga… kilstelėjęs akis pardavėjos kortelėje perskaitote „Jurgita“.

Yra du variantai, kaip sureaguosite jūs ir lygiai tokie pat du variantai, kaip sureaguos Jurgita.

Pirma, jei esate nosį užrietęs lietuvis, kuris jaučiasi 100 proc. “įsiintegravęs į visuomenę“, pokalbį ir finansinį atsiskaitymą pravesite angliškai. Tuo pačiu spėsite apžiūrėti merginą, dar pasiklausysite, kokio lygio jos anglų kalba, ir sumurmėjęs „Thanks“ nueisite.

Antra, jūsų atlapa siela užniūniuos sau kokią lietuvišką melodiją ir kalbą iškart pradėsite lietuviškai. Dar prie viso to paklausite, iš kur Jurgita besanti, ar jai čia patinka ir ar šviežios tos bandelės.

Jurgitos reakcija irgi bus dviguba. Pirmuoju atveju ji šyptels sau lūpų kampučiu pamaniusi, kad nu ir šlykštynė litovcas, maivosi demonstruodamas, kad atseit ne lietuvis, o antruoju suskubs plepėti smagia lietuviška šnekta ir kavutę padarys itin skanią.

Tai čia du chrestomatiniai atvejai. Realybėje tenka susidurti su daug daug daugiau situacijų. Vienoje sumuštininėje Old Street visa komanda lietuvių merginų išrikiuotos dirbo nuo aušros iki apypiečio, ir visos susiraukusios niekada neatsakinėdavo man lietuviškai, net jei garsiau pasakydavau labas. Tada nustojau, nes ėmiau įtarti, jog dar iš to pykčio prispjaus į mano jacket potato.

Tuo tarpu vienas lietuvaitis bičiulis (nešpėtnas vaikinas, ko norėti!) savo vietinėje sumuštininėje taip lietuvaites prisijaukino, kad tos net pasišokinėdamos lėkdavo jo aptarnauti, pridėdavo papildomo kumpio, bekono ir dešrelių į tą jo panini, kad tas „sumuštinis“ net nesusivoždavo. Negana to, vaikinas visada už tą super-duper šedevrą mokėdavo pusę kainos. Vadybininkai, nesuprasdami, apie ką klientas ir pardavėja lietuviškai čiurškia, nieko niekada nepastebėjo.

Britų gyvenime jų vietinė kavinaitė labai svarbi. Tokia nedidelė, kurioje jie paprastai nesėdi, o tik įeina, nusiperka ir išsineša. Ir britai nėra tokie jau žlibi, kad nepastebėtų, jog jų rytinę kavą vis dažniau ir dažniau verda merginos iš rytų Europos.

Viena iš BBC sketch komedijų nusprendė situaciją kavinėje perkelti į ekraną. „Ruddy Hell! It’s Harry And Paul” už kavinukės prekystalio pastatė dvi lenkes (nors jos taip pat gali būti čekės, slovakės, lietuvės ar ukrainietės). Tai ne pirmas kartas, kai britų TV parodijuoja merginas iš post sovietinio bloko.

Ką čia daug rašyti, geriau patiems pažiūrėti.
Uan paund syksty plyz (2 epizodai)
Siank ju very mač (1 epizodas)