Privažiuoja čia visokių, mūsų darbus atima… || Metro
Labai ilgai ir daug aiškinti ir pristatinėti nereikia – nemokamas Londono dienraštis „Metro“ savo karikatūrų skiltyje žodelį „Polish“ įdeda jau ne pirmą kartą…
Labai ilgai ir daug aiškinti ir pristatinėti nereikia – nemokamas Londono dienraštis „Metro“ savo karikatūrų skiltyje žodelį „Polish“ įdeda jau ne pirmą kartą…
Aš manyčiau, jog informatikos pradžiamokslis turėtų prasidėti ne įvadiniu tekstu apie bitus ir baitus, nulius ir vienetus, o apie… nugaros skausmą.
Viena, ko neišmokau laiku ir apie ką niekas deramai nepaskaitė paskaitos – tai taisyklinga sėdėsena prie kompiuterio, kuri turėtų rūpėti labiau nei tobuli HTML įgūdžiai ar spausdinimo greitis.
Tie, kas sėdimą protinį darbą prie kompiuterio dirba dar tik keletą metų arba kurių dienotvarkėje yra gausybė judesio, susitikimų, lakstymo ir ragelių kilnojimo, šio džiaugsmo – nugaros skausmo – gal dar nėra pajutę. Kai kam sopanti kupra ir kaklas labiau asocijuojasi su stresu, tačiau aš esu įsitikinusi – man šią bėdą įtaisė prasta sėdėsena.
Taigi, jei kai kam tinklaraščio atnaujinimas sustoja dėl „bloginimo bloko“, aš kaltų ieškau tarp stuburo slankstelių. Nežinau, kaip Nežinau.lt per dieną sugeba į eterį paleisti tomus naudingos literatūros, bet pati, deja, imu justi pirmus „atmetimo“ simptomus – fizinį nenorą sėstis prie kompiuterio namuose, po aštuonių valandų darbo dienos įnikus į ekraną.
Šia profesine rykšte, man rodos, būsime nuvanoti ne vienas – praktiškai visas kvalifikuotas darbas vienaip ar kitaip reikalaus prisėsti prie kompiuterio. O kur dar galybė poreikių – apsipirkti, susisiekti su draugais ir artimaisiais, suplanuoti keliones, užsakyti bilietus ir t.t.?..
Siūlau ir jums sąrašiuką dalykų, į kuriuos anksčiau ar vėliau teks atkreipti dėmesį norint sveikai ir produktyviai naudotis kompiuteriu iki … na, kokių 93-ejų metų žilo amželio. Arba kol bus išrasta kas nors geresnio. Continue Reading »
Dienos perliukas iš “Londono Žinių”:
,,Dirbu daba fabrik, muorks sveru, darbs gers, ant sventa valentinka parkels ant narcizu tai fuormam pokstes atvaziok pas manis perkau mAsina as tau patrinsu nugarite, a busi mana boba?,,
Tadas, SMS žinutė perspektyviai širdies draugei
Priceless!
Kol ginčijamasi, kiek ir ko Lietuvai skolinga į JAV emigravusi lietuvė gydytoja, kviečiu atsisėsti ir pažiūrėti į save.
Pamąstykime – kodėl Lietuvoje nėra vykdoma kampanija, kad lietuvis, išsimokęs Kaune ar Vilniuje beigi susiradęs sau antrą pusę, grįžtų į savo mažutį miestelį? Kodėl Kupiškiai, Varėnos, Joniškiai ir Jonavos niekaip negali susigrąžinti nutekėjusių protų?
Kodėl šie miestai yra kaip kokie inkubatoriai naujai kartai auginti, bet patys „vaisių neragauja“? Kodėl nesveika vidinė šalies migracija nėra tvarkoma ar bent jau aptarinėjama?
Kodėl nežmoniškai sparčiai auga praraja tarp skurdo ir prabangos mažuose Lietuvos miestuose ir didmiesčiuose?
Kodėl nėra investuojama į kokius bukletukus, knygiūkštes, lipdukus naktinių klubų tualetuose ar spalvotus ženkliukus, raginančius „Lietuvi, grįžk į Gargždus!“
Kodėl jokios kaltės ar noro grąžinti savo mažam miesteliui „skolą“ nejaučia tie jauni perspektyvūs žmonės, išbirzgiantys į Klaipėdas ir Vilnius, o į periferijas grįžtantys kartą per mėnesį? Jei ne dar rečiau – per šventes, giminių „balius“, krikštynas ar laidotuves?
Aha, pasirinkimo laisvė. Geresnės karjeros galimybės. Geresni atlyginimai. Nes man taip norisi. Nes „kaime“ nėra ką veikti. Nes neįdomu. Nes „mano žmona vilnietė“. Nes. Nes. Nes.
Dabar paimkime visus įmanomus atsakymus į aukščiau pateiktus klausimus ir pritaikykime juos užsieninei emigracijai.
Šiandien atplėšusi rytinį paštą, radau kvietimą.
Juodu raišteliu perrištas atvirukas kvietė į Anapilin išėjusios dailininkės Vilmos Markauskaitės darbų parodą. Atvirukas ne tik kvietė, bet ir priminė prieš metus gautą liūdną žinutę elektroniniu paštu:
„Just to let you all know that Vilma died from cancer on Monday 3 April 2006 at home in Kaunas, Lithuania. She was 45. She leaves two daughters: Justina and Emilija. I will remember her as a vibrant, determined and talented woman who was passionate about her daughters, her art and life itself.”
Taip anuomet rašė dailininkės vadybininkė – agentė Sara Tresider.