Ir gal dar krepšiniu. Bet šalyje, kurioje neretai po raidę turi išspelinti žodį „basketball“, Lietuva į spaudos antraštes patenka kiek kitomis aplinkybėmis.

Lyg to būtų dar negana, Kembridžo grafystės policijos galva Julie Spence šią savaitę iškėlė opų policijai klausimą – nesugebėjimą susitvarkyti su nekontroliuojama gausybe kalbų kalbančia naujųjų imigrantų banga. Pareigūnė itin smarkiai kritikavo lietuvius:

Mrs Spence reserved special criticism for the Lithuanian community that has settled in Cambridgeshire. “We recently had a murder and it was a Lithuanian on Lithuanian and it could easily have happened in Lithuania,” she said.

“But it didn’t, it happened in Wisbech, so one of my staff spent a lot of their time in Lithuania trying to get underneath what was actually happening with the crime and criminality, which brings costs that you wouldn’t have had before, which means something else has to give.”

Skaityti toliau »

Praėjusį savaitgalį su saviškiu šventėme penkerių metų buvimo kartu jubiliejų. Šventė kaip šventė, nei daug, nei mažai – lygiai šeštadalis viso mano gyvenimo. Padažnėjo ir giminaičių bei draugų baksnojimai į pašonę – kada „ženysitės“?

Ką reiškia lietuvaitei būti ištekėjusiai už italo, ispano, arabo, indo – tekę girdėti ir skaityti ne kartą. O kas laukia tų likimo sesių, kurios „Taip“ ištars pietų afrikiečiui?

Lietuvos spauda žino geriau, pažįsta intymiau ir smerkia griežčiau. Štai koks manęs laukia gėrybių komplektas pasak storo, spalvoto ir vienintelio (idant lengviau įsisavinčiau, turiu išsirašyti pagrindines tezes):

Lietuvės Agnės situacija: „Pirmą kartą tris vaikinus iš Pietų Afrikos Respublikos sutikau prieš trejus metus, dar kai studijuodama buvau atvažiavusi į Didžiąją Britaniją vasarą. Tuomet nepasirodė, kad jie kuo nors skiriasi nuo mūsų, - sakė Agnė. (Reikia atkreipti dėmesį, kad daugelis Anglijos afrikiečių yra baltaodžiai.)”

Realybė: Daugelis Anglijos afrikiečių yra baltaodžiai? Teiginys, vertas „Dienos citatos“ statuso ir labai primenantis Lietuvos turizmo atstovų pareiškimus apie juodaodžių situaciją Lietuvoje.

Lietuvės Agnės mintys: Jie nuostabūs žmonės, visada kupini energijos ir pasiruošę kiekvieną vakarą linksmintis.

Realybė: Čia tas pats kaip sakyti, kad visi lietuviai kas vakarą paėda lašinių ir cibulio, išgeria butelį ir žaidžia krepšinį.

Skaityti toliau »

Dienos perliukas iš “Londono Žinių”:

,,Dirbu daba fabrik, muorks sveru, darbs gers, ant sventa valentinka parkels ant narcizu tai fuormam pokstes atvaziok pas manis perkau mAsina as tau patrinsu nugarite, a busi mana boba?,,

Tadas, SMS žinutė perspektyviai širdies draugei

Priceless!

Italui Fabio norisi į Italiją, bet jis patenkintas naktiniu Londono gyvenimu, prancūzui Aurelien nepatinka maistas ir žmonės, bet patinka britų mokamas atlyginimas, japonei Iyumi nepatinka klimatas, bet ji užsispyrusi nori atidaryti suši restoraną centriniame Londone, baltarusiui Dimai nepatinka išvis viskas, bet patinka, kad jis čia gali įpirkti iPodą ir skaitmeninę kamerą, ukrainietei Liličkai nepatinka anglų kalba, bet patinka saugumas, socialinės pašalpos ir gana nebloga kriminogeninė padėtis… Ir visi – VISI – linguodami galvas tvirtina, kaip jie pasiilgsta tėvynės.

Maniškis, tikras Pietų Afrikos vaikas, irgi pavirkauja ir pasiguodžia, kaip jam ilgu ir kaip kartais norėtųsi atgal. Du pagrindiniai dalykai, kuriuos jam sunku išmesti iš galvos, tai – laukinė Pietų Afrikos gamta ir… mėsytė.

Visą savaitę jis nenustodamas suko ir suko šį vaizdo klipą, filmuotą didžiausiame Pietų Afrikoje nacionaliniame Krugerio parke. Kažkam labai pasisekė ir jie pagavo tokį vaizdelį: kelios liūtės nusižiūrėjo kaimenę buivolų, užpuolė, sugavo vieną mažylį, tačiau netyčia su juo dantyse įsmuko į vandens telkinį, kur buivoliukui į kumpį įsitvėrė kur buvęs kur nebuvęs krokodilas, tačiau liūtės nepasidavė ir atkovojo grobį, bet buivolams ši sumaištis tik užkaitino kraują ir jie nusprendė bendromis pajėgomis grįžti prie liūtų ir gelbėti savo atžalą, kai tuo tarpu liūtai negalėjo tuo patikėti (kuo negalėjo patikėti ir filmuojantys turistai), taigi pasinaudoję proga buivolai gerai ragais pakedeno liūtams kailius, kol šie neturėdami išeities iš nasrų paleido buivoliuką ir jis… ir jis… dar judėjo! Ir laimingas nukulniavo pas tėtę ir mamą.

(Perrašiau siužetą, nes būtų nekas, jei vaizdo klipą perpirktų koks nors Discovery Channel, ir YouTube nebegalėtų jo laikyti savo archyve).

Štai tokiais momentais mano vaikinas pažiūri liūdnomis akimis ir sako: „I miss my home“. Skaityti toliau »

Kur gi daugiau jei ne Londone gali susitikti žmogų, su kuriuo mokeisti iki ketvirtos klasės, o po to pametei bet kokį ryšį? Ne kartą, metro pakėlusi akis nuo skaitomos knygos, susidūriau su buvusiais „Niujorko“ (Saulėtekio al.) barakų kaimynais, mergina, kuri tame pačiame mano mažo miestelio daugiabutyje gyveno iki kokių 1992 m., brolio pirmąja simpatija, kuri nei kiek nepasikeitusi, mamos bendradarbės sūnumi, kurio net vardo neatsimenu, juodakase bendraklase Ramune, kurios nemačiau nuo 1988 m., bet puikiai atsimenu, kad jos tėtis vairavo įspūdingą raudoną motociklą… Užtat visi – absoliučiai visi – žmonės po abipusės pauzės sureaguodavo: „Ar tik nebūsi…? Negali būti!“

Kai kurie vaiduokliai iš praeities visai mieli, drąsiai pasipasakoja, kur ir ką veikia D.Britanijoje, kada paskutinį kartą buvo mūsų vaikystės miestelyje, pasisako, ar vedė, ištekėjo ir koks pirmagimio vardas. Beveik visada mielu noru duoda savo mobilaus telefono numerį, užsirašo manąjį. Labai dažnai, jei ne visais atvejais, nei vienas iš mūsų daugiau to telefono numerio ir nesurenka, o atėjus Kalėdoms siunčiama SMS žinutė adresato taip ir nepasiekia, mat numeris jau nebe tas.

Tačiau ši istorija ne apie „gerus“ vaiduoklius. Skaityti toliau »