“Nepatikėsite, kas atsitiko prieš pora savaičių tame pačiame safaryje, namelyje, kuriame mes buvome apsistoję!” – telefono ragelį maniškis net atitraukė nuo ausies, taip garsiai jo mama pateikė naujieną.
“Umfolozi parke (Pietų Afrikoje), toje Mpila stovyklavietėje, prie namelio mūsų giminaičio Dereko uošvį užpuolė leopardas!“
„You‘re kidding.“
„Kelkis, ei, budinkis, jau beveik penkios ryto, jau žvirbliai bezda“ – budina maniškis savo įkyria „sparrow‘s fart“ fraze. Ją per dvi savaites girdėsiu dukart per dieną – vakare, kai planuojama kitos dienos išvyka, ir ryte, kai tenka keltis.
Dviems savaitėms apsigyvename viename iš seniausių Pietų Afrikos laukinės gamtos parkų – Hluhluwe/Imfolozi - Mpila stovyklavietėje. Mpiloje kas vakarą 22 val. išjungiama elektra ir vėl įjungiama tik kitą rytą 8 val. Tačiau iš namelio išsilukštenti tik po 8-os – tai niekais paleisti visą dieną. Todėl ir keliamės įsikibę į žibintuvėlius, arbatą verdame ir geriame žvakės šviesoje (dujos stovyklavietėje neišjungiamos) bei skubiai pakuojamės pirmajai dienos išvykai.
Diena Afrikos safaryje pasidalija į dvi svarbias dalis – rytą ir vakarą. Tarp 12 ir 15 val. kažin ko parke nepamatysi – nuo kaitrios saulės besislepiantys žvėrys bus sulindę į šešėlį, o naktiniai gyvūnai išvis nosies laukan nekiš. Skaityti toliau »
Vardas: Milo
Vardo kilmė: sudėjus šuniuką greta su puodeliu kakavos, neatskirtumėte, kas yra kas. Milo – populiarus iš Australijos kilęs šokoladinis gėrimas, labai mėgiamas šuniuko savininkų. Bendradarbiai turėjo galimybę dalyvauti vardo rinkimuose, bet Milo (tariamas Mailou) nugalėjo prieš Choco (Čioko).
Veislė: trumpaplaukis mažasis, arba nykštukinis, taksas (miniature daschund)
Amžius: 14 savaičių.
Studijos: kol kas Milo į jokią šunų mokyklą neina. Viename ofiso kampe yra patiesti du vadinamieji “puppy training pads”, kuriuos jis neva iš toli užuodžia ir visada nupėdina pasituštinti. Skaityti toliau »
Šimtąkart girdėtas stereotipas: kiekvienos poros gyvenime ateina momentas, kai du žmonės pajunta, jog reikia į dvigubą idilę pasikviesti trečią veikėją. Taip, kalbu apie… naminį gyvūną!
Tokios mintys užklumpa, kai vieši svečiuose, kur pasitinka šuniukas, ant tvoros kieme sėdi katė, o papietavus į lauką išnešamas Čarlis – Kakadu papūga. Ji užsirango ant peties (skraidyti negali, nes po ligos nusigraužė skrydžiui būtinas plunksnas) ir glaustosi kaip katinas. Prie ausies girdžiu šnopavimą, kai po minutės žmogišku balsu jis man sako: „Tickle, tickle“ (kutenk, kutenk). Sėdžiu apsalusi, o šeimininkė ragina – nagi, pakutenk Čarlį, matai, kaip jis to nori.
Paukščio mes nenorėtume. Gal todėl, kad abu norime lojalaus, kailiniuoto, guvaus draugo. Jau beveik pusę metų sakome sau, jog „atliekame research“ – tiriame, ką reikštų turėti naminį gyvūną ir kaip tai pakoreguotų kasdienybę.
