Kol Lietuvos spauda sprendžia galvosūkį „Tai-ar-tikrai-Katinai-susituoks?“, negalėjau į makulatūrą nurašyti 2006-ųjų metų kovo 23 dienos (ne tokio seno!) žurnalo „Žmonės“ numerio. Mat jame ir radau esminę citatą iš Viliaus Tarasovo pasisakymo:

Interviu, anuomet pavadintas „Muzikai jaučiu didesnę meilę nei moterims“, buvo iliustruotas Viliaus ir anuometinės jo merginos nuotraukomis. Nesigėdiju prisipažinti – žurnaliukų atsiunčia mama.

Violeta, jei reikės gerų „jaukios garuojančios vakarienės“ receptų, kreipkis, ką nors tikrai parekomenduosiu.

(”Londono žinių” archyvo nuotraukoje: Violeta Riaubiškytė ir Vilius Tarasovas po koncerto Londone)

Šįryt susimąsčiau apie vieną iš savo nepamainomų draugų ir gyvenimo partnerių. Jis neįkyrus, galiu jį užčiaupti vienu piršto judesiu, jis nuolankus ir visada budi. Jo vardas – Internetas. Čia pateikiu sutrumpintą mūsų draugystės-partnerystės išklotinę.

Nežinia, ką veikti savaitgalį? Pasitikrini orų prognozes, pasižiūri, kas įdomaus vyksta aplink, kur vyksta koks lauko festivalis, ką sumąstė vietinė Seniūnija ar kur geriau neiti. Bilietus į teatrą, koncertus ir kitus renginius perki internetu.

Keliauji? Kelionės bilietus, viešbučius užsisakai internetu, nusprendi, kaip nusigauti iki oro uosto – internetu, susižinai netgi kainas, tvarkaraščius, žemėlapius ir atvykimo laikus. Pasitikrini, ar oro uoste nėra kokių nors masinių skrydžių atšaukimų ar vėlavimų. Susižinai, kokie valiutų kursai šalyje, į kurią važiuoji, kaip nusigauti nuo oro uosto iki miesto centro, kokį elektros kištukų adapterį pirkti, koks miesto žemėlapis, kur geriausia apsilankyti. Susižinai vietinius taksi numerius – tam atvejui, jei traukiniai į oro uostą nevažiuos.

Reikia vizos keliaujant į tam tikrą šalį, kur EU pasas dar neuždega žalios šviesos? Vizų prašymo formas nusikrauni internete, internetu išsiunti prašymą paskirti interviu su konsulu, internetu gauni patvirtinimą. Daugumoje užsienio šalių ambasadų su gyvu žmogumi net skambindamas nepakalbėsi – viskas automated, su pareigūnu susitinki tik per interviu. Skaityti toliau »

Ką daryti, jei atsibudus ryte ir pažvelgus pro langą viskas, ką pamatai – tai po pievą ištampytos prikakotos kaimynų kūdikio sauskelnės?

Būtent toks mums išaušo šis rytas, kai priešais namą esanti žolytė (čia Anglija, čia žolė kiaurus metus želia) buvo „apsnigta“ šiukšlėmis – nešvariais ausų krapštukais, nuograužomis, vatos tumulais. Visą paveikslą išbaigė ant durų kilimėlio nusileidęs tualetinio popieriaus gabalas su kažkuo geltonu-rudu… Brr.

PROBLEMA 1

Problema šioje apylinkėje paprasta – lapės snapės. Dieną slepiasi kokiam krūmyne, o naktį išsliūkina ieškoti maisto. Vos atsikrausčius iš didmiesčio ir pirmą kartą šiukšlių surinkėjams išstačius savo maišus, kitą rytą pasišokinėdami rinkome savo per savaitę valgyto maisto pakuotes, daržovių lupenas ir kitas šiukšles. Mat nežinojome, kokia ta lapių problema DIDELĖ. Tačiau pasimokę, įsigijome plastikinį šiukšlių konteinerį su dangčiu, ir nuo tada grožimės švaria pievele.

O lapės čia gražios, kaip iš lietuviškų tarybinių multikų. Oranžinės, pūsta uodega ir gudriomis akimis. Ir kaip visada alkanos bei pasirengę išlukštenti apgraužtos vištos likučius iš tavo šiukšlių maišo.

PROBLEMA 2

Antra su šiukšlėmis Anglijoje susijusi problema – vėjas. Jei užsiimate šiukšlių išrūšiavimu perdirbimui (recycling), šiukšles tenka dėti į dvi skirtingų spalvų atviras dėžes – žalią (green for glass) ir violetinę (purple for paper). Dėžes šiuklių surinkimo dieną ištuština atvažiavęs sunkvežimis. Jei kokiu akmeniu neprispaudi tų popierių dėžėje, tai gali tikėtis po pusvalandžio pamatyti savo „Evening Standard“ nusirutuliojusį į gretimą rajoną. Vėjas pakyla baisingas (na, ne kiekvieną naktį, bet visgi) ir rankiok savo „junk mail“ po apylinkę kad nori.

Skaityti toliau »