Nors iki šiol stengiausi apie darbus nerašyti, šįkart papasakosiu, ką įdomaus teko išgirsti Londone vykusiame renginyje „Technology for Marketing and Advertising“ (TFM&A).

Bene įdomiausi pasirodė specialių renginio svečių pranešimai bei vadinamosios Google University Basics ir Masterclass sesijos.

Google UK marketingo direktoriaus Dan Cobley pranešimas „How consumers will re-shape the way brands & marketers use the web“ pasirodė besąs vienas iš populiariausių – kam nebekliuvo kėdė, nepaisydami varžančių kostiumų sėdosi ant grindų, ramstė sienas ir tupėjo kur tik rado plyšelį.

Vis mažiau žmonių nežino, kas yra internetas

Dan Cobley pranešimą pradėjo paprastai: pasaulis aplink keičiasi, keičiasi ir web, o pokyčius labiausiai generuoja prekių ir paslaugų vartotojai. Šiuo metu pasaulyje internetą kompiuteriu pasiekia per 1 milijardą žmonių, tuo tarpu priskaičiuojama beveik 3 milijardai mobilių telefonų vartotojų. Internetą mobiliu telefonu pasiekiančių žmonių kiekis sparčiai auga, kaip ir daugėja veiksmų, galimų atlikti internetu. Skaityti toliau »

Aš manyčiau, jog informatikos pradžiamokslis turėtų prasidėti ne įvadiniu tekstu apie bitus ir baitus, nulius ir vienetus, o apie… nugaros skausmą.

Viena, ko neišmokau laiku ir apie ką niekas deramai nepaskaitė paskaitos – tai taisyklinga sėdėsena prie kompiuterio, kuri turėtų rūpėti labiau nei tobuli HTML įgūdžiai ar spausdinimo greitis.

Tie, kas sėdimą protinį darbą prie kompiuterio dirba dar tik keletą metų arba kurių dienotvarkėje yra gausybė judesio, susitikimų, lakstymo ir ragelių kilnojimo, šio džiaugsmo – nugaros skausmo – gal dar nėra pajutę. Kai kam sopanti kupra ir kaklas labiau asocijuojasi su stresu, tačiau aš esu įsitikinusi – man šią bėdą įtaisė prasta sėdėsena.

Taigi, jei kai kam tinklaraščio atnaujinimas sustoja dėl „bloginimo bloko“, aš kaltų ieškau tarp stuburo slankstelių. Nežinau, kaip Nežinau.lt per dieną sugeba į eterį paleisti tomus naudingos literatūros, bet pati, deja, imu justi pirmus „atmetimo“ simptomus – fizinį nenorą sėstis prie kompiuterio namuose, po aštuonių valandų darbo dienos įnikus į ekraną.

Šia profesine rykšte, man rodos, būsime nuvanoti ne vienas – praktiškai visas kvalifikuotas darbas vienaip ar kitaip reikalaus prisėsti prie kompiuterio. O kur dar galybė poreikių - apsipirkti, susisiekti su draugais ir artimaisiais, suplanuoti keliones, užsakyti bilietus ir t.t.?..

Siūlau ir jums sąrašiuką dalykų, į kuriuos anksčiau ar vėliau teks atkreipti dėmesį norint sveikai ir produktyviai naudotis kompiuteriu iki … na, kokių 93-ejų metų žilo amželio. Arba kol bus išrasta kas nors geresnio. Skaityti toliau »

Iki Australijos parlamento rinkimų likus vos mėnesiui, internete greičiau nei LPL išplito siaubinga „žinia“ – neva pretendentas į premjero postą Kevinas Ruddas (Kevin Rudd) yra mėgėjas krapštyti ausis ir valgyti… ką iškrapštęs.

Viso labo 26-ių sekundžių vaizdo įraše politikas užfiksuotas gerokai nuobodžiaujantis posėdžių salėje, kaire ranka pasirėmęs skruostą. Netrukus ranka nuslysta link ausies padaryti naudingų kasinėjimų ir sugrįžta prie burnos, kur visos gėrybės ir baigia kelionę. Politikas atsilošia ir įsitikina, kad viską gerai sukramtė.

Vaizdo klipą galite rasti čia. Skaityti toliau »

Vieną dieną tai turėjo nutikti. Gyventi anglų kalbos lopšyje ir emigrantinius išgyvenimus reikšti tik lietuviškai – chm, kaip įsilipus į balą vaizduoti, kad esi sausas.

Todėl be didelių įžangų – startuoja antrasis mano blogas, šįkart anglų kalba, pavadinimu Lithuanian Jotter.

Blaiviai vertinu savo menką produktyvumą Labas.blog atveju (4-6 įrašai per mėnesį), tačiau nepabandyti negaliu. Žodis žodin versti kiekvieno lietuviško įrašo į anglų kalbą (ir atvirkščiai) neplanuoju, mat tikiu, jog abu tinklaraščiai turės atskirą tematiką bei atskirą skaitytojų auditoriją.

Už postūmį (tiksliau, kelis kartus pasikartojusį stūmimą) dėkoju dvikalbe jau senokai bloginančiai Linai iš Emigration Etc. Kaip sakoma prieš didelius darbus, let’s get the show on the road.

„Merginos, galite pasidžiaugti, po savaitės darbą pradeda naujas kolega“ – darbe kiekviena gavome elektroninį pranešimą iš vadovo. Viena kolegė iškart kvyktelėjo: „O ar vaikino užpakaliukas simpatiškas?“ Po kelių minučių bosas jau siuntė mums kelias nuorodas į vaikinuko „profilius“ įvairiuose socialiniuose tinkluose (social networks), nuorodą į jo blogą, Flickr fotografijas ir t.t. Netgi pavardės jo neparašė – neva, pasižiūrėkite į nuotraukas pačios, ar ta jo sėdimoji verta grieko!

Ką gi, ką gi, per geras 10 minučių žinojau nei daug, nei mažai – jo pilną vardą ir pavardę, jo niką, gimimo datą, muzikinį skonį, pastarųjų kelerių metų šukuosenas, ar turi merginą, koks jos vardas ir kaip ji atrodo, kokį alų mėgsta gerti, kur gyvena, kiek metų ir kur pradirbo, kur mėgsta keliauti, kad jam skauda nugarą, nes prieš mėnesį buriuodamas persisuko kaklą, kad vienas iš jo mėgstamiausių filmų yra „American Pie“ (Grr!). Ir netgi kad daugelį savo „profilių“ pagražino prieš pradėdamas darbdaviams siuntinėti CV! (apie tai detaliai aprašęs viename iš blogo įrašų).

Gaila, kad tas jo užpakaliukas nuotraukose nebuvo toks žavus, antraip būčiau dar ilgiau laiką gaišusi!

Kai jis pasirodė pirmadienio rytą, jaučiausi lyg perskaičiusi kokio saugumo bylą apie jį ir jo slaptus reikaliukus. Nes, prisipažinsiu, žinojau daugiau nei norėčiau.

Skaityti toliau »