„Kelkis, ei, budinkis, jau beveik penkios ryto, jau žvirbliai bezda“ – budina maniškis savo įkyria „sparrow‘s fart“ fraze. Ją per dvi savaites girdėsiu dukart per dieną – vakare, kai planuojama kitos dienos išvyka, ir ryte, kai tenka keltis.

Dviems savaitėms apsigyvename viename iš seniausių Pietų Afrikos laukinės gamtos parkų – Hluhluwe/Imfolozi - Mpila stovyklavietėje. Mpiloje kas vakarą 22 val. išjungiama elektra ir vėl įjungiama tik kitą rytą 8 val. Tačiau iš namelio išsilukštenti tik po 8-os – tai niekais paleisti visą dieną. Todėl ir keliamės įsikibę į žibintuvėlius, arbatą verdame ir geriame žvakės šviesoje (dujos stovyklavietėje neišjungiamos) bei skubiai pakuojamės pirmajai dienos išvykai.

Diena Afrikos safaryje pasidalija į dvi svarbias dalis – rytą ir vakarą. Tarp 12 ir 15 val. kažin ko parke nepamatysi – nuo kaitrios saulės besislepiantys žvėrys bus sulindę į šešėlį, o naktiniai gyvūnai išvis nosies laukan nekiš. Skaityti toliau »

“Viskas, taškas, gana. Emigruoju ir aš,” – itališkoje kavinaitėje “Fratelli” Johanesburgo Sandton rajone besėdint išgirstame sakant Paul. Maniškis su Paul seni draugai, kažkada kartu didžėjavę Durbane.

“Daugiau šitaip gyventi negaliu,” – toliau pasakoja mūsų amžiaus kiek perkaręs vaikinas, pavargusiomis raukšlėmis apvestomis akimis ir pražilusiais plaukais “Jau pusę metų lankausi pas psichologą, kad bent šiaip taip atsistočiau ant kojų.”

Paul jau keletą metų dirba viename iš populiariausių Pietų Afrikos dienraščių. Leidinys specializuojasi kriminalinėse istorijose ir nesibodi iki smulkių detalių nagrinėti tiek lūšnynuose, tiek prabangiose vilose nutinkančių tragedijų.

“Kriminogeninė situacija pasiekusi tokį lygį, kad rašyti apie nusikaltimus (jei jie kaip du vandens lašai panašūs) tampa beprasmiška.”

“Jei anksčiau įsibrovėliai ir plėšikai taikydavo patekti į tuščius namus, dabar namie esantys šeimininkai nesukelia jokių problemų – vagys jaučia itin didelį malonumą kankindami aukas”. Skaityti toliau »

Si karta irasas trumpas ir shveplas - kol Pietu Afrikos KwaZulu Natal esanciame Hluhluwe-Umfolozi parke gainiosime dramblius, zirafas ir raganosius (rytoj ryte automobiliu pajudame is Durban), siemetine BLOGin konferencija Vilniuje, deja, iskeiciama i saulute pietiniame pusrutulyje…

Kol kroviau lagaminus ir rijau tabletes nuo maliarijos, Labas.blog tinklarastis buvo itrauktas i Geriausiu Tinklarasciu rinkimus, skiltyje ‘Visuomene’. Labai pageidaujant, tinklapyje Alfa.lt galima uz ji ir nubalsuoti (nors jau dabar aiskus laimetojai!)

Back online tureciau buti balandzio 17 d. Sekmes BLOGin!

Žinau, kad būtų visai laikas atnaujinti savo tinklaraštį, bet kai lauke visą dieną apie +37 laipsnių karščio, saulėlydžiai kas vakarą „to die for“, o vandenyno pakrantė nusėta kriauklių, kurios prašosi surenkamos, visai nesinori rašyti…

Dviems savaitėms esame komandiruotėje Australijoje, vakarinėje žemyno dalyje, Perth mieste.

(Persinešu kompiuterį į lauko terasą, dar įsipilu Brown Brothers muskatinio vyno, ir pasitrinu akis, nes besimaudant vandenyne sūrus vanduo, ko gero, nepatiko kontaktiniams lęšiams). Skaityti toliau »

Kelios dienos, praleistos Barselonoje, praplaukė greitai ir girtai. Tačiau ar dar norėčiau grįžti į šį miestą? Chm. How about never?

Kiekviena kelionė, ypač poilsinė, juk susideda iš mažų dalykėlių. Barselona gali susidėti iš puikios architektūros, nuostabaus maisto, parduotuvių, spalvų, flamenco, klubų, saulės, jaukių restoranų, gražių karštų ispanų ir dar karštesnių šokių.

Ji taip pat gali susidėti ir iš kitokių, į kelionių gidus nepatenkančių dalykų. Žmonių irzlumo, nemandagumo, grubumo, pernelyg neatsakingo atsipūtimo, tingėjimo, nešvaros, triukšmo, perpildytų gatvių, dulkių, ir t.t.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, jie prasideda vos iškėlus koją Katalunijos sostinės oro uoste. Pasigauname taksi:

- Hola! Prašome nuvežti į viešbutį Hotel De L’Arc.
- Hotel De L’Arc?
- Si, Hotel De L’Arc. Adresu…
- A, žinau žinau, - nutraukia. - Hotel De L’Arc.

Po trisdešimties minučių privažiuojame pastatą. Iš visko sprendžiant - viešbutį. Iškabos ant fasado nesimato. Jis mus išlaipina, paima atlygį ir nuvažiuoja.

Apėję 3 ratus ir suradę akmeninėje plokštėje išgraviruotą viešbučio pavadinimą, randame špygą taukuotą. Pavadinimas skelbia: Hotel Arts. Tenka imti kitą taksi ir važiuoti į tikrąjį Hotel De L’Arc. NICE.

Viename iš didžiausių Barselonos maisto turgų La Boqueria renkamės vaisius, alyvuoges, sūrį, Sangrią (o kaipgi). Dar reikia daržovių. Prie pomidorų sustoję paimame porą riebių gražių raudonskruosčių, kai staiga iš už prekystalio išlindusi moteris, kurios veidas niekada nematė šypsenos, pradeda staugti ispaniškai. Mano beginners ispanų kalbos žinių nepakanka iššifruoti jos isterijai, tad spėjame, jog yra nelegalu ir neleidžiama maisto markete liesti pirštais daržoves, kurias šiaip ar taip pats ir nusipirksi. Pomidorus perkame pas gretimo prekystalio šeimininką. NICE.

Jau vėlai vakare mažoje duonos parduotuvėlėje, prieš pat jai užsidarant, pastebiu labai arti prie mūsų iš nugaros priėjusį vyriškį. Laikydamas priešais save perlenktą striukę, jis tyliai ramiai bando atsegti mano draugės rankinę. Pakeliame šurmulį, ir jis dingsta. Draugė įsitikinusi, jog vyriškis iš Rytų Europos. NICE.

Bet gana bičinti. Visa kita buvo svaigiai gerai.