Ir iš kitų tėviškių emigruojama || Sawubona, Africa!

imfolozi.jpg

“Viskas, taškas, gana. Emigruoju ir aš,” – itališkoje kavinaitėje “Fratelli” Johanesburgo Sandton rajone besėdint išgirstame sakant Paul. Maniškis su Paul seni draugai, kažkada kartu didžėjavę Durbane.

“Daugiau šitaip gyventi negaliu,” – toliau pasakoja mūsų amžiaus kiek perkaręs vaikinas, pavargusiomis raukšlėmis apvestomis akimis ir pražilusiais plaukais. “Jau pusę metų lankausi pas psichologą, kad bent šiaip taip atsistočiau ant kojų.”

Paul jau keletą metų dirba viename iš populiariausių Pietų Afrikos dienraščių. Leidinys specializuojasi kriminalinėse istorijose ir nesibodi iki smulkių detalių nagrinėti tiek lūšnynuose, tiek prabangiose vilose nutinkančių tragedijų.

“Kriminogeninė situacija pasiekusi tokį lygį, kad rašyti apie nusikaltimus (jei jie kaip du vandens lašai panašūs) tampa beprasmiška.”

“Jei anksčiau įsibrovėliai ir plėšikai taikydavo patekti į tuščius namus, dabar namie esantys šeimininkai nesukelia jokių problemų – vagys jaučia itin didelį malonumą kankindami aukas”. Continue Reading »

Nerašau, nes sąlygos neleidžia || Įrašas Nr. 100 iš Australijos

img_4504.jpg

Žinau, kad būtų visai laikas atnaujinti savo tinklaraštį, bet kai lauke visą dieną apie +37 laipsnių karščio, saulėlydžiai kas vakarą „to die for“, o vandenyno pakrantė nusėta kriauklių, kurios prašosi surenkamos, visai nesinori rašyti…

Dviems savaitėms esame komandiruotėje Australijoje, vakarinėje žemyno dalyje, Perth mieste.

(Persinešu kompiuterį į lauko terasą, dar įsipilu Brown Brothers muskatinio vyno, ir pasitrinu akis, nes besimaudant vandenyne sūrus vanduo, ko gero, nepatiko kontaktiniams lęšiams). Continue Reading »

It’s the little things that matter

Kelios dienos, praleistos Barselonoje, praplaukė greitai ir girtai. Tačiau ar dar norėčiau grįžti į šį miestą? Chm. How about never?

Kiekviena kelionė, ypač poilsinė, juk susideda iš mažų dalykėlių. Barselona gali susidėti iš puikios architektūros, nuostabaus maisto, parduotuvių, spalvų, flamenco, klubų, saulės, jaukių restoranų, gražių karštų ispanų ir dar karštesnių šokių.

Ji taip pat gali susidėti ir iš kitokių, į kelionių gidus nepatenkančių dalykų. Žmonių irzlumo, nemandagumo, grubumo, pernelyg neatsakingo atsipūtimo, tingėjimo, nešvaros, triukšmo, perpildytų gatvių, dulkių, ir t.t.

berselona-skurdas.jpg

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, jie prasideda vos iškėlus koją Katalunijos sostinės oro uoste. Pasigauname taksi:

– Hola! Prašome nuvežti į viešbutį Hotel De L’Arc.
Hotel De L’Arc?
– Si, Hotel De L’Arc. Adresu…
– A, žinau žinau, – nutraukia. – Hotel De L’Arc.

Po trisdešimties minučių privažiuojame pastatą. Iš visko sprendžiant – viešbutį. Iškabos ant fasado nesimato. Jis mus išlaipina, paima atlygį ir nuvažiuoja.

Apėję 3 ratus ir suradę akmeninėje plokštėje išgraviruotą viešbučio pavadinimą, randame špygą taukuotą. Pavadinimas skelbia: Hotel Arts. Tenka imti kitą taksi ir važiuoti į tikrąjį Hotel De L’Arc. NICE.

Viename iš didžiausių Barselonos maisto turgų La Boqueria renkamės vaisius, alyvuoges, sūrį, Sangrią (o kaipgi). Dar reikia daržovių. Prie pomidorų sustoję paimame porą riebių gražių raudonskruosčių, kai staiga iš už prekystalio išlindusi moteris, kurios veidas niekada nematė šypsenos, pradeda staugti ispaniškai. Mano beginners ispanų kalbos žinių nepakanka iššifruoti jos isterijai, tad spėjame, jog yra nelegalu ir neleidžiama maisto markete liesti pirštais daržoves, kurias šiaip ar taip pats ir nusipirksi. Pomidorus perkame pas gretimo prekystalio šeimininką. NICE.

Jau vėlai vakare mažoje duonos parduotuvėlėje, prieš pat jai užsidarant, pastebiu labai arti prie mūsų iš nugaros priėjusį vyriškį. Laikydamas priešais save perlenktą striukę, jis tyliai ramiai bando atsegti mano draugės rankinę. Pakeliame šurmulį, ir jis dingsta. Draugė įsitikinusi, jog vyriškis iš Rytų Europos. NICE.

Bet gana bičinti. Visa kita buvo svaigiai gerai.

Keliaujant po Kruger Nacionalinį Parką. II dalis

Pasakojimo tęsinys. Pradžia čia.

„Pirmąją naktį praleisite kambaryje, kurio langai atsidaro į Limpopo upę, o naktį vandenyje kriuksintys begemotai neleidžia užmigti“ – gavome elektroninį laišką iš mūsų draugų, besirūpinusių praktiniais kelionės dalykais.

Buhala įsikūrusi pietinėje Limpopo upės (kitaip dar vadinamos Crocodile River) pakrantėje: atvira terasa atveria vaizdą į nestaigų upės vingį. Ant zebro raštu margintų krėslų išsidrebiame su vienu tikslu: atsikvėpti. Greitkelis ir ne viena skubėjimo valanda vairuojant iš Johanesburgo į Mpumalangą šiame užkampyje atrodo tokie pat nerealūs, kaip ir dangoraižiai, fabrikai ir užterštas oras.

Ant staliuko išdygsta pora žiūronų. Valomi fotoaparatų objektyvai, garuoja rooibos abata, ant kėdės atlošo nutupia smalsus paukštis. Prasideda tikroji Pietų Afrika.

Buhalos šeimininkai – britų kilmės Sugar ir Arthur Rhodes. Jų vaikai ir anūkai jau užaugę, o jie iškeitę triukšmingą Johanesburgo gyvenimą į ramų rūpinimąsi žiūronais apsiginklavusiais svečiais.

Šiąnakt Buhaloje tik mes keturiese – rugsėjo pradžia, savaitės vidurys. Vėsta. Temsta. Link vandens, visai po terasa, ima traukti buivolai. Mums kompaniją palaikantis Taki pirštu rodo – raganosiai. Užtruks keletą dienų, kol akys akimirksniu iš aplinkos ims išskirti gyvūnų kontūrus.

Apartamentai tikrai kaip toje reklamoje – didžiulė akmenimi grįsta patalpa, beveik iš trijų pusių įstiklinta. Atsidarius langus, matai tik upę. Pagrindinis patalpos akcentas – vonia, kuri ne kur nors įsprausta į uždarą patalpėlę, bet yra įtaisyta prieš pat langus – pliuškeniesi sau, o tau atsiliepia begemotai. Ryte taip pat keliesi ir pliuškeniesi vėl, nes smagu laukti saulės su arbatos puodeliu. Televizorius taip ir lieka nejungtas.

Kitą rytą judame į Kriugerį.

Kelionė į Pietų Afriką: Ndlovu paieškos. I dalis

Buffalo

Jau seniai žadėjau sau sudėlioti šviežiausios kelionės į Pietų Afriką įspūdžius į vieną vietą, bet vis atidėliojant, ir spalis užklupo. Bet geriau rudenį nei niekada.

Kai visi normalūs žmonės Lietuvoje rugsėjo pirmąją į mokyklas lydėjo atžalas, mes dviese lūkuriavome prisigrūdusiame Heathrow. Buvo ne tiek daug laiko praėję nuo rugpjūtį Britaniją sukrėtusio bandymo į lėktuvą įsinešti skystų sprogmenų, tad eilės prie registracijos postų vyniojosi iki laukujų durų. Griežtai draudžiama rankiniame bagaže turėti bet kokių skysčių, bet kokių buteliukų ar kosmetikos, maisto produktų, netgi rašiklius kaip smailus daiktus vertė mesti į permatomus šiukšlių maišus. Iš fotokameros krepšio teko traukti lauk vieną iš objektyvų, mat viską supakavus krepšys pasirodė keletu centimetrų per storas. Ne pats idealiausias laikas keliauti. Tačiau jau įsėdę į Lufthansos lėktuvą, nurimstame – viskas bus gerai.

Continue Reading »

Creative Commons License