Buvo 1993-ieji, gruodis. Su keliomis klasiokėmis snieguotomis Alytaus gatvėmis žingsniavome į miesto centriniame parke veikusią kavinę „Lyra“. Buvome visos rimtai nusiteikusios – o ir proga rimta pasitaikė. Ėjome švęsti savo tuometinio dievuko gimtadienio. Tiesa, jam tą gruodžio 8-ąją suėjo 50 metų, ir miręs jis jau buvo daugiau nei prieš dvidešimtmetį. Taip norėjosi tada tikėti, kad pavyks kada nors nueiti į Džimio Morisono (Jim Morrison) ir The Doors koncertą.
Kas paskatino paaugles iš nedidelės Lietuvos provincijos susidomėti gauruotu amerikiečiu, vadinusiu save Driežu Karaliumi ir beveik niekad neišlipančiu iš odinių kelnių, sunku pasakyti. Manau, mane sužavėjo anuomet leistame itin progresyviame laikraštyje „Mes!“ perskaitytas straipsnis. Jei visai atvirai, ne straipsnis sužavėjo, o Džimio nuotrauka, kaip vėliau sužinojau, žymiausias jo atvaizdas, kurį žiniasklaida itin mėgo.
Įrašų gauti Alytuje buvo beveik neįmanoma, juolab kad neturėjau pažįstamų tarp senų Alytaus hipių, „Alytaus radijas“ gal kokį kartą pagrojo „Riders on the Storm“, bet kad įsigyčiau kasetę ir pati galėčiau trinti ją po keletą kartų per dieną, teko važiuoti į Vilnių. Kažkokios turistinės kelionės metu su drauge nusprūdome į plokštelių parduotuvę Tilto gatvėje ir čia oficialiai įvyko mano ir Morisono pažintis.
Šią seną aistrą prisiminiau, kai išvyniojau šiemetines kalėdines dovanas. Ilgiausioje ir aukščiausioje pakuotėje buvo The Doors by The Doors, storiausioje ir sunkiausioje – The Doors Perception, o lengviausioje ir mažiausioje – biografija Jim Morrison: Life, Death, Legend. Akys ant kaktos iššoko, galvoje ėmė skambėti „Oh show me the way to the next whiskey bar, oh don’t ask why, oh don’t ask why…”, o rankos nezgrabnai puolė vartyti knygų puslapius. Niekad nemaniau, kad dar tiek nuotraukų nesu mačiusi, tiek faktų nesu girdėjusi ir tiek bonus tracks nesu klausiusi… Kalėdos – stebuklų metas.
