Tarp kvatojančių hienų ir stilingų zebrų || Pietų Afrikos safaris

„Kelkis, ei, budinkis, jau beveik penkios ryto, jau žvirbliai bezda“ – budina maniškis savo įkyria „sparrow‘s fart“ fraze. Ją per dvi savaites girdėsiu dukart per dieną – vakare, kai planuojama kitos dienos išvyka, ir ryte, kai tenka keltis.

zirafa1.jpg

Dviems savaitėms apsigyvename viename iš seniausių Pietų Afrikos laukinės gamtos parkų – Hluhluwe/Imfolozi – Mpila stovyklavietėje. Mpiloje kas vakarą 22 val. išjungiama elektra ir vėl įjungiama tik kitą rytą 8 val. Tačiau iš namelio išsilukštenti tik po 8-os – tai niekais paleisti visą dieną. Todėl ir keliamės įsikibę į žibintuvėlius, arbatą verdame ir geriame žvakės šviesoje (dujos stovyklavietėje neišjungiamos) bei skubiai pakuojamės pirmajai dienos išvykai.

Diena Afrikos safaryje pasidalija į dvi svarbias dalis – rytą ir vakarą. Tarp 12 ir 15 val. kažin ko parke nepamatysi – nuo kaitrios saulės besislepiantys žvėrys bus sulindę į šešėlį, o naktiniai gyvūnai išvis nosies laukan nekiš. Continue Reading »

Kas maniškį priverčia ilgėtis savo gimtinės?

Italui Fabio norisi į Italiją, bet jis patenkintas naktiniu Londono gyvenimu, prancūzui Aurelien nepatinka maistas ir žmonės, bet patinka britų mokamas atlyginimas, japonei Iyumi nepatinka klimatas, bet ji užsispyrusi nori atidaryti suši restoraną centriniame Londone, baltarusiui Dimai nepatinka išvis viskas, bet patinka, kad jis čia gali įpirkti iPodą ir skaitmeninę kamerą, ukrainietei Liličkai nepatinka anglų kalba, bet patinka saugumas, socialinės pašalpos ir gana nebloga kriminogeninė padėtis… Ir visi – VISI – linguodami galvas tvirtina, kaip jie pasiilgsta tėvynės.

Maniškis, tikras Pietų Afrikos vaikas, irgi pavirkauja ir pasiguodžia, kaip jam ilgu ir kaip kartais norėtųsi atgal. Du pagrindiniai dalykai, kuriuos jam sunku išmesti iš galvos, tai – laukinė Pietų Afrikos gamta ir… mėsytė.

afrika2.jpg

Visą savaitę jis nenustodamas suko ir suko šį vaizdo klipą, filmuotą didžiausiame Pietų Afrikoje nacionaliniame Krugerio parke. Kažkam labai pasisekė ir jie pagavo tokį vaizdelį: kelios liūtės nusižiūrėjo kaimenę buivolų, užpuolė, sugavo vieną mažylį, tačiau netyčia su juo dantyse įsmuko į vandens telkinį, kur buivoliukui į kumpį įsitvėrė kur buvęs kur nebuvęs krokodilas, tačiau liūtės nepasidavė ir atkovojo grobį, bet buivolams ši sumaištis tik užkaitino kraują ir jie nusprendė bendromis pajėgomis grįžti prie liūtų ir gelbėti savo atžalą, kai tuo tarpu liūtai negalėjo tuo patikėti (kuo negalėjo patikėti ir filmuojantys turistai), taigi pasinaudoję proga buivolai gerai ragais pakedeno liūtams kailius, kol šie neturėdami išeities iš nasrų paleido buivoliuką ir jis… ir jis… dar judėjo! Ir laimingas nukulniavo pas tėtę ir mamą.

(Perrašiau siužetą, nes būtų nekas, jei vaizdo klipą perpirktų koks nors Discovery Channel, ir YouTube nebegalėtų jo laikyti savo archyve).

Štai tokiais momentais mano vaikinas pažiūri liūdnomis akimis ir sako: „I miss my home“. Continue Reading »

Kelionė į Pietų Afriką: Ndlovu paieškos. I dalis

Buffalo

Jau seniai žadėjau sau sudėlioti šviežiausios kelionės į Pietų Afriką įspūdžius į vieną vietą, bet vis atidėliojant, ir spalis užklupo. Bet geriau rudenį nei niekada.

Kai visi normalūs žmonės Lietuvoje rugsėjo pirmąją į mokyklas lydėjo atžalas, mes dviese lūkuriavome prisigrūdusiame Heathrow. Buvo ne tiek daug laiko praėję nuo rugpjūtį Britaniją sukrėtusio bandymo į lėktuvą įsinešti skystų sprogmenų, tad eilės prie registracijos postų vyniojosi iki laukujų durų. Griežtai draudžiama rankiniame bagaže turėti bet kokių skysčių, bet kokių buteliukų ar kosmetikos, maisto produktų, netgi rašiklius kaip smailus daiktus vertė mesti į permatomus šiukšlių maišus. Iš fotokameros krepšio teko traukti lauk vieną iš objektyvų, mat viską supakavus krepšys pasirodė keletu centimetrų per storas. Ne pats idealiausias laikas keliauti. Tačiau jau įsėdę į Lufthansos lėktuvą, nurimstame – viskas bus gerai.

Continue Reading »

Creative Commons License