Keliaujant po Kruger Nacionalinį Parką. II dalis

Pasakojimo tęsinys. Pradžia čia.

„Pirmąją naktį praleisite kambaryje, kurio langai atsidaro į Limpopo upę, o naktį vandenyje kriuksintys begemotai neleidžia užmigti“ – gavome elektroninį laišką iš mūsų draugų, besirūpinusių praktiniais kelionės dalykais.

Buhala įsikūrusi pietinėje Limpopo upės (kitaip dar vadinamos Crocodile River) pakrantėje: atvira terasa atveria vaizdą į nestaigų upės vingį. Ant zebro raštu margintų krėslų išsidrebiame su vienu tikslu: atsikvėpti. Greitkelis ir ne viena skubėjimo valanda vairuojant iš Johanesburgo į Mpumalangą šiame užkampyje atrodo tokie pat nerealūs, kaip ir dangoraižiai, fabrikai ir užterštas oras.

Ant staliuko išdygsta pora žiūronų. Valomi fotoaparatų objektyvai, garuoja rooibos abata, ant kėdės atlošo nutupia smalsus paukštis. Prasideda tikroji Pietų Afrika.

Buhalos šeimininkai – britų kilmės Sugar ir Arthur Rhodes. Jų vaikai ir anūkai jau užaugę, o jie iškeitę triukšmingą Johanesburgo gyvenimą į ramų rūpinimąsi žiūronais apsiginklavusiais svečiais.

Šiąnakt Buhaloje tik mes keturiese – rugsėjo pradžia, savaitės vidurys. Vėsta. Temsta. Link vandens, visai po terasa, ima traukti buivolai. Mums kompaniją palaikantis Taki pirštu rodo – raganosiai. Užtruks keletą dienų, kol akys akimirksniu iš aplinkos ims išskirti gyvūnų kontūrus.

Apartamentai tikrai kaip toje reklamoje – didžiulė akmenimi grįsta patalpa, beveik iš trijų pusių įstiklinta. Atsidarius langus, matai tik upę. Pagrindinis patalpos akcentas – vonia, kuri ne kur nors įsprausta į uždarą patalpėlę, bet yra įtaisyta prieš pat langus – pliuškeniesi sau, o tau atsiliepia begemotai. Ryte taip pat keliesi ir pliuškeniesi vėl, nes smagu laukti saulės su arbatos puodeliu. Televizorius taip ir lieka nejungtas.

Kitą rytą judame į Kriugerį.

Creative Commons License