Šalys, kurių jau nebėra, valiutos, kuriomis niekas nebeatsiskaito, pasaulio galingieji, vėliau paskelbti žmogžudžiais, karalienės, kurių karalystės šimtagubai sumažėję, propaganda ir simboliai, į kuriuos niekas rimtai nebežiūri… Tai tik nedidelis kratinys minčių, užplūdusių atplėšus paketą, kuriame tvarkingai į vokelius sudėliota dovanų gauta pašto ženklų kolekcija iš Pietų Afrikos.

Draugų ir artimųjų tarpe neturiu nei vieno filatelisto. Vaikystėje gal kuris ir kolekcionavo ženkliukus, „DonaldDuck“ popieriukus, kvepiančius trintukus ar kalendoriukus su šunų veislėmis, tačiau tikro pašto ženklų kolekcionieriaus tikrai nepažįstu.

Sėdėjome abu su saviškiu pora valandų spėliodami, kurių metų, kokia kalba ir kokia valiuta leisti ženklai. Nuo Palestinos iki nebeegzistuojančios Rodezijos (dabar Zimbabvė), nuo svastikų ir Fiurerio portretų iki cigarais išmargintų Kubos Respublikos ženklų, nuo pirmųjų Slovėnijos Verigar serijos pavyzdžių iki Karlo Markso barzdele pamarginto Rheinland-Pfalz ženklo… Radome visko. Ir dar daug ką pražiūrėjome!

Labiausiai nudžiugau vokelyje su užrašu „Romania“ išraususi šešetą lietuviškų ženklų (na, kiek to lietuviškumo sąvokoje „Litwa Środkowa“, nesiimsiu komentuoti, bet lietuviška juose buvo tik dešinė ženklo pusė, kurioje įspraustas mažytėliukas Vytis).

Išleisti 1920-aisiais ir pakartotinai 1921-aisiais, pasak Filatelija.lt, jie Lietuvos kataloguose netgi nebuvo aprašyti, kai tuo tarpu Lenkijos kataloguose jie “išskirti į atskirą skyrių Znaczki Litwy Srodkowej su atskira numeracija prieš numerį rašant raidę L.”

Mano klausimas tiems, kas nusimano ženkluose – kokia šių taip gražiai geltonų, žalių ir raudonų (ok, buvo išleista ir kitų spalvų) ženkliukų dabartinė vertė?

P.S. Šio įrašo sutapimas su Lenkijos-Lietuvos-tarpusavio-futbolo-politikos-sirgalių-santykių konfliktu yra absoliučiai atsitiktinis.

Kodėl mažose pasaulio valstybėlėse taip aktyviai išpažįstama “krepšinio religija”? Galbūt atsakymą duos ši citata iš Amazon.com publikuotos knygos recenzijos:

“In Lithuania today, if you have money, you have no reputation, because your money is black [market] money. If you have reputation, you are teacher, scientist, artist–but you have no money. Only basketball player has money and reputation.”

Amazon.com, Alexander Wolff knygos “Big Game, Small World: A Basketball Adventure” recenzija

Lietuva nori turėti savo prekinį ženklą. Nori save gražiai parduoti. Nori patikti, pritraukti, sužavėti, suintriguoti. Galbūt netgi užburti ir sugundyti. Mmm…

Pirštu duriu į krūvą logotipų ir prašau saviškio įvertinti. Jis – statistinis „užsienietis“. Iš Pietų Afrikos, kurios vėliava, beje, turi panašią žalią, geltoną ir raudoną spalvas. Ne toks statistinis, nes Lietuvoje jau buvo, kai tuo tarpu šimtai bernvakarius švenčiančių britų iš Vilniaus grįžę namo užsikirsdami linksniuoja, jog buvo Latvijoje… Džiugu, kad jis nedvejodamas gali pirštu žemėlapyje durti tiesiai Lietuvai į širdį ir greitakalbe išvardinti kaimynines šalis.

Žiūrime abu sukišę nosis į tuos logotipus. Jis sako, kad Lietuvos „neprastumsime“ švyturiais, ąžuolų lapais ir žirgais. O aš vis prisimenu istoriją, kuri nutiko viešint Pietų Afrikoje. Skaityti toliau »

(1976 02 06 - 2007 03 11)

„Dabar jau galima atsigręžti atgal, o atsigręžus diena atrodo lyg egzotiškas žvėris, netekęs stuburo.“

Mantas Šamanas Gimžauskas, 1995.10.31 Kupiškis, Šamano Irštva

Kažin, ar jau laikas gręžiotis atgal, ir kas pasakys ar patars, kokiu būdu ir kokia forma prisiminti tragiškai žuvusį bičiulį bus tinkama. Poetas, Šamano bendraamžis Antanas Šimkus atsisveikindamas rašo:

“Šamanas kūrė eiles – kai jas skaitydavo, suklusdavo net triukšmingiausi poezijos vakaro lankytojai; rašė revoliucingus manifestus – jie skambėjo daug įdomiau nei garsių politikų pareiškimai; tiesiog kalbėjo – žaižaruojančios sakinių kaskados buvo tarsi melodija, plukdanti pas tik jam žinomus actekų dievus. Šių dalykų irgi niekas nepakartos.”

Anais laikais gyvavęs itin progresyviu atrodęs žurnalas “Moksleivis” kas mėnesį spausdindavo rinktinių jaunų pradedančių poetų darbus: tarp straipsnių apie “Turboreanimaciją” ar “Šiaurės Kryptį”, galėjai rasti neprastai sumaketuotus poezijos puslapius, kur rašiklius ar plunksnas bandė Tomas Slombas Butkus, Mantas Gimžauskas, Antanas Šimkus, Mindaugas Valiukas, Mindaugas Kvietkauskas, Donaldas Apanavičius, Vytautė Kuzmickaitė ir kiti jauni autoriai. Tuometinis “Moksleivio” vyr. redaktorius Algimantas Zurba buvo ir Jaunųjų filologų konkurso sumanytojas bei pradininkas, ir šis konkursas (o gal labiau jo finalai kasmet vis skirtinguose Lietuvos miestuose) leido po kraštą išsibarsčiusiems kūrybingiems moksleiviams susitikti.

Filologų konkursai turėjo nemažai sekcijų – be prozos ir poezijos, dar buvo vertimų, kūrinio analizės, tautosakos, publicistikos, esė, kalbos ir dramos skyriai, į kuriuos savo darbus atsiuntę moksleiviukai privalėjo kaip zvanai sėdėti skirtingose auditorijose (ar klasėse) ir ginkdie nesimaišyti tarpusayvje. Valdemaro Kukulo vadovaujama poetų sekcija, žinoma, labiausiai traukė į filologiją linkusių merginų akis ir ausis, mat turėjo didžiausią procentą vaikinų (ir, ko gero, didžiausią procentą talentų!).

Skaityti toliau »

Maniau, savaitei praėjus po vizito Lietuvoje, pasimirš ir tai, ką mačiau. Tačiau kaip koks vantos lapas prie atminties prilipo „Puikusis Šou“, stebėtas per TV3. Ne be reikalo – keleto minučių Tomo Augulio ir dviejų moterų (šį žodį čia vartoju atsargiai) pasirodymas PAGALIAU pamokė mane, kaip gi tobulai atlikti „Go-Go“ mankštelę. Ja mielai pasidalinsiu.

1. Kojos pradinėje vertikalioje padėtyje, atmestos į šonus dvigubai platesniame nei pečių plotyje. Rankas pakeliame į viršų, sulenkiame už galvos, kaklą gundančiai išlenkiame, pirštais kedename plaukus, siūbuojame klubais į šalis. Viena akimi stebime savo auditoriją, lūpos pravertos.

2. Abi rankas sudedame ant juosmens, ir paeiliui vieną ir kitą atmetame į šoną. Kratome plaukus, kurie, pageidutina, turi būti ilgi ir nudažyti viliokiška spalva. Kojas, tarsi apsimesdamos mažomis kukliomis mergytėmis, pristatome vieną prie kitos. Kuklios basutės nebūtinos, pratimui atlikti gali būti naudojami ir aukštakulniai kablukai.

3. Vieną koją šiek tiek kilstelime priglaustą prie kitos, taip tarsi norėtume atlikti gamtinį reikalą. Ritmingai judame, keisdamos kojas, galvą atkraginame ir purtome.

4. Rankas laikome virš galvos, o kojomis (ypač – klubais) siūbuojame taip, tarsi gliaudytume graikinius riešutus tarp kelių. Labai smarkiai kojų netrinkite, atrodysite desperatiškai.

5. Šis pratimas reikalauja itin daug pastangų. Rankas sudedame ant juosmens, kojos toje pačioje plačioje pradinėje padėtyje, pritupiame ir bandome klubais ir sėdyne ore piešti ratus. Šiam pratimui atlikti patartina naudoti itin trumpus šortukus, geriausia elastinius, pora dydžių per mažus, nes taip sudarysite įspūdį, jog žūtbūt norite iš šio drabužio išsilaisvinti.

6. Šis pratimėlis – pats nekalčiausias. Didžiausią efektą duos puikiai nustatytas žvilgsnis, bet nepamirškime ir pagrindinių raumenų – šlaunų ir blauzdų. Rankas dėliojame pakaitomis prie peties, tarsi gestikuliuodamos sakytume „Ką? Aš? Tikrai?“ Galima išspausti ir šypseną, šiame kontekste ji tiks.

7. Fatališkas, viską norinčios trenkti, mesti ir eiti per laukus kur akys veda šokėjos „žestas“. Šį pratimą naudokite, kai jau nusikalėte, pavargote ar norite parodyti, jog ne šokti susirinkote. Ranka pridėta prie pakaušio simbolizuoja susimąstymą. Pratimą naudokite kaip prieskonį visam šokiui paaitrinti. Skaityti toliau »