Su Inga susipažinau neįprastai – internete ieškojau lietuviško lininio audinio ir užsukusi į vieną iš linu D.Britanijoje prekiaujančių e-parduotuvių LinenMe, labai nustebau perskaičiusi lietuvišką vardą – Inga Lukauskienė. Vien apsipirkimu viskas nesibaigė – siūlau Jums mūsų pokalbį apie lietuviško lino gamintojų pastangas ateiti į Jungtinės Karalystės rinką, apie britų skonį bei… „mereškuotas“ servetėles.
Dienos citatą pamėtėjo Emigracija-etc.
“Mes, lietuviai, (…) plintusus ne tik švitriniu popieriumi, bet kone liežuviu esame pasiryšę nulaižyti, lyg statytume pilį.”
Lygiai taip pat kaip ir tvarkydamiesi - gal todėl valytojos iš Rytų Europos taip vertinamos D.Britanijoje?
Dienos perliukas iš “Londono Žinių”:
,,Dirbu daba fabrik, muorks sveru, darbs gers, ant sventa valentinka parkels ant narcizu tai fuormam pokstes atvaziok pas manis perkau mAsina as tau patrinsu nugarite, a busi mana boba?,,
Tadas, SMS žinutė perspektyviai širdies draugei
Priceless!
Kodėl mažose pasaulio valstybėlėse taip aktyviai išpažįstama “krepšinio religija”? Galbūt atsakymą duos ši citata iš Amazon.com publikuotos knygos recenzijos:
“In Lithuania today, if you have money, you have no reputation, because your money is black [market] money. If you have reputation, you are teacher, scientist, artist–but you have no money. Only basketball player has money and reputation.”
Amazon.com, Alexander Wolff knygos “Big Game, Small World: A Basketball Adventure” recenzija
Kur gi daugiau jei ne Londone gali susitikti žmogų, su kuriuo mokeisti iki ketvirtos klasės, o po to pametei bet kokį ryšį? Ne kartą, metro pakėlusi akis nuo skaitomos knygos, susidūriau su buvusiais „Niujorko“ (Saulėtekio al.) barakų kaimynais, mergina, kuri tame pačiame mano mažo miestelio daugiabutyje gyveno iki kokių 1992 m., brolio pirmąja simpatija, kuri nei kiek nepasikeitusi, mamos bendradarbės sūnumi, kurio net vardo neatsimenu, juodakase bendraklase Ramune, kurios nemačiau nuo 1988 m., bet puikiai atsimenu, kad jos tėtis vairavo įspūdingą raudoną motociklą… Užtat visi – absoliučiai visi – žmonės po abipusės pauzės sureaguodavo: „Ar tik nebūsi…? Negali būti!“
Kai kurie vaiduokliai iš praeities visai mieli, drąsiai pasipasakoja, kur ir ką veikia D.Britanijoje, kada paskutinį kartą buvo mūsų vaikystės miestelyje, pasisako, ar vedė, ištekėjo ir koks pirmagimio vardas. Beveik visada mielu noru duoda savo mobilaus telefono numerį, užsirašo manąjį. Labai dažnai, jei ne visais atvejais, nei vienas iš mūsų daugiau to telefono numerio ir nesurenka, o atėjus Kalėdoms siunčiama SMS žinutė adresato taip ir nepasiekia, mat numeris jau nebe tas.
Tačiau ši istorija ne apie „gerus“ vaiduoklius. Skaityti toliau »
