Praėjusį savaitgalį su saviškiu šventėme penkerių metų buvimo kartu jubiliejų. Šventė kaip šventė, nei daug, nei mažai – lygiai šeštadalis viso mano gyvenimo. Padažnėjo ir giminaičių bei draugų baksnojimai į pašonę – kada „ženysitės“?

Ką reiškia lietuvaitei būti ištekėjusiai už italo, ispano, arabo, indo – tekę girdėti ir skaityti ne kartą. O kas laukia tų likimo sesių, kurios „Taip“ ištars pietų afrikiečiui?

Lietuvos spauda žino geriau, pažįsta intymiau ir smerkia griežčiau. Štai koks manęs laukia gėrybių komplektas pasak storo, spalvoto ir vienintelio (idant lengviau įsisavinčiau, turiu išsirašyti pagrindines tezes):

Lietuvės Agnės situacija: „Pirmą kartą tris vaikinus iš Pietų Afrikos Respublikos sutikau prieš trejus metus, dar kai studijuodama buvau atvažiavusi į Didžiąją Britaniją vasarą. Tuomet nepasirodė, kad jie kuo nors skiriasi nuo mūsų, - sakė Agnė. (Reikia atkreipti dėmesį, kad daugelis Anglijos afrikiečių yra baltaodžiai.)”

Realybė: Daugelis Anglijos afrikiečių yra baltaodžiai? Teiginys, vertas „Dienos citatos“ statuso ir labai primenantis Lietuvos turizmo atstovų pareiškimus apie juodaodžių situaciją Lietuvoje.

Lietuvės Agnės mintys: Jie nuostabūs žmonės, visada kupini energijos ir pasiruošę kiekvieną vakarą linksmintis.

Realybė: Čia tas pats kaip sakyti, kad visi lietuviai kas vakarą paėda lašinių ir cibulio, išgeria butelį ir žaidžia krepšinį.

Skaityti toliau »

Kol Lietuvos spauda sprendžia galvosūkį „Tai-ar-tikrai-Katinai-susituoks?“, negalėjau į makulatūrą nurašyti 2006-ųjų metų kovo 23 dienos (ne tokio seno!) žurnalo „Žmonės“ numerio. Mat jame ir radau esminę citatą iš Viliaus Tarasovo pasisakymo:

Interviu, anuomet pavadintas „Muzikai jaučiu didesnę meilę nei moterims“, buvo iliustruotas Viliaus ir anuometinės jo merginos nuotraukomis. Nesigėdiju prisipažinti – žurnaliukų atsiunčia mama.

Violeta, jei reikės gerų „jaukios garuojančios vakarienės“ receptų, kreipkis, ką nors tikrai parekomenduosiu.

(”Londono žinių” archyvo nuotraukoje: Violeta Riaubiškytė ir Vilius Tarasovas po koncerto Londone)

Šalys, kurių jau nebėra, valiutos, kuriomis niekas nebeatsiskaito, pasaulio galingieji, vėliau paskelbti žmogžudžiais, karalienės, kurių karalystės šimtagubai sumažėję, propaganda ir simboliai, į kuriuos niekas rimtai nebežiūri… Tai tik nedidelis kratinys minčių, užplūdusių atplėšus paketą, kuriame tvarkingai į vokelius sudėliota dovanų gauta pašto ženklų kolekcija iš Pietų Afrikos.

Draugų ir artimųjų tarpe neturiu nei vieno filatelisto. Vaikystėje gal kuris ir kolekcionavo ženkliukus, „DonaldDuck“ popieriukus, kvepiančius trintukus ar kalendoriukus su šunų veislėmis, tačiau tikro pašto ženklų kolekcionieriaus tikrai nepažįstu.

Sėdėjome abu su saviškiu pora valandų spėliodami, kurių metų, kokia kalba ir kokia valiuta leisti ženklai. Nuo Palestinos iki nebeegzistuojančios Rodezijos (dabar Zimbabvė), nuo svastikų ir Fiurerio portretų iki cigarais išmargintų Kubos Respublikos ženklų, nuo pirmųjų Slovėnijos Verigar serijos pavyzdžių iki Karlo Markso barzdele pamarginto Rheinland-Pfalz ženklo… Radome visko. Ir dar daug ką pražiūrėjome!

Labiausiai nudžiugau vokelyje su užrašu „Romania“ išraususi šešetą lietuviškų ženklų (na, kiek to lietuviškumo sąvokoje „Litwa Środkowa“, nesiimsiu komentuoti, bet lietuviška juose buvo tik dešinė ženklo pusė, kurioje įspraustas mažytėliukas Vytis).

Išleisti 1920-aisiais ir pakartotinai 1921-aisiais, pasak Filatelija.lt, jie Lietuvos kataloguose netgi nebuvo aprašyti, kai tuo tarpu Lenkijos kataloguose jie “išskirti į atskirą skyrių Znaczki Litwy Srodkowej su atskira numeracija prieš numerį rašant raidę L.”

Mano klausimas tiems, kas nusimano ženkluose – kokia šių taip gražiai geltonų, žalių ir raudonų (ok, buvo išleista ir kitų spalvų) ženkliukų dabartinė vertė?

P.S. Šio įrašo sutapimas su Lenkijos-Lietuvos-tarpusavio-futbolo-politikos-sirgalių-santykių konfliktu yra absoliučiai atsitiktinis.

Kodėl mažose pasaulio valstybėlėse taip aktyviai išpažįstama “krepšinio religija”? Galbūt atsakymą duos ši citata iš Amazon.com publikuotos knygos recenzijos:

“In Lithuania today, if you have money, you have no reputation, because your money is black [market] money. If you have reputation, you are teacher, scientist, artist–but you have no money. Only basketball player has money and reputation.”

Amazon.com, Alexander Wolff knygos “Big Game, Small World: A Basketball Adventure” recenzija

Lietuva nori turėti savo prekinį ženklą. Nori save gražiai parduoti. Nori patikti, pritraukti, sužavėti, suintriguoti. Galbūt netgi užburti ir sugundyti. Mmm…

Pirštu duriu į krūvą logotipų ir prašau saviškio įvertinti. Jis – statistinis „užsienietis“. Iš Pietų Afrikos, kurios vėliava, beje, turi panašią žalią, geltoną ir raudoną spalvas. Ne toks statistinis, nes Lietuvoje jau buvo, kai tuo tarpu šimtai bernvakarius švenčiančių britų iš Vilniaus grįžę namo užsikirsdami linksniuoja, jog buvo Latvijoje… Džiugu, kad jis nedvejodamas gali pirštu žemėlapyje durti tiesiai Lietuvai į širdį ir greitakalbe išvardinti kaimynines šalis.

Žiūrime abu sukišę nosis į tuos logotipus. Jis sako, kad Lietuvos „neprastumsime“ švyturiais, ąžuolų lapais ir žirgais. O aš vis prisimenu istoriją, kuri nutiko viešint Pietų Afrikoje. Skaityti toliau »