Kas bendro tarp Stepo Januškos, amerikietės Norah Jones ir mažučio bet aitraus kaip pipiras Princo?

Nieko, išskyrus tai, jog visų šių trijų muzikantų bei atlikėjų koncertus aplankiau per vieną mėnesį – šį rugpjūtį.

“Man negaila nei betono, nei lietuviškos medienos…”

Nida. Rūkytas karšis, vynas sielai ir širdžiai Nidos stilingiausiame bare “In Vino”, gintariniai karoliai (prisipažinsiu, papuošalų dėžutę papildė dar vienas vėrinys!), pasipuošę ir vis tiek rimti ir susirūpinę poilsiautojai, žuvėdros, dviračiai, pušys ir švyturys. Visas šis rinkinys atrodo neišbaigtas, jei neišsiruoši į kokį nors gviazdų koncertą. Su mama metame burtus – ji nori pamatyti Staską (po 15 litų). O aš braunuosi išgirsti Stepo Januškos “Meilės bliuzo” (po 20 litų).

Nugali, žinoma, paviešėti į Lietuvą sugrįžusi dukra.

Skaityti toliau »

„Merginos, galite pasidžiaugti, po savaitės darbą pradeda naujas kolega“ – darbe kiekviena gavome elektroninį pranešimą iš vadovo. Viena kolegė iškart kvyktelėjo: „O ar vaikino užpakaliukas simpatiškas?“ Po kelių minučių bosas jau siuntė mums kelias nuorodas į vaikinuko „profilius“ įvairiuose socialiniuose tinkluose (social networks), nuorodą į jo blogą, Flickr fotografijas ir t.t. Netgi pavardės jo neparašė – neva, pasižiūrėkite į nuotraukas pačios, ar ta jo sėdimoji verta grieko!

Ką gi, ką gi, per geras 10 minučių žinojau nei daug, nei mažai – jo pilną vardą ir pavardę, jo niką, gimimo datą, muzikinį skonį, pastarųjų kelerių metų šukuosenas, ar turi merginą, koks jos vardas ir kaip ji atrodo, kokį alų mėgsta gerti, kur gyvena, kiek metų ir kur pradirbo, kur mėgsta keliauti, kad jam skauda nugarą, nes prieš mėnesį buriuodamas persisuko kaklą, kad vienas iš jo mėgstamiausių filmų yra „American Pie“ (Grr!). Ir netgi kad daugelį savo „profilių“ pagražino prieš pradėdamas darbdaviams siuntinėti CV! (apie tai detaliai aprašęs viename iš blogo įrašų).

Gaila, kad tas jo užpakaliukas nuotraukose nebuvo toks žavus, antraip būčiau dar ilgiau laiką gaišusi!

Kai jis pasirodė pirmadienio rytą, jaučiausi lyg perskaičiusi kokio saugumo bylą apie jį ir jo slaptus reikaliukus. Nes, prisipažinsiu, žinojau daugiau nei norėčiau.

Skaityti toliau »

Lietuva nori turėti savo prekinį ženklą. Nori save gražiai parduoti. Nori patikti, pritraukti, sužavėti, suintriguoti. Galbūt netgi užburti ir sugundyti. Mmm…

Pirštu duriu į krūvą logotipų ir prašau saviškio įvertinti. Jis – statistinis „užsienietis“. Iš Pietų Afrikos, kurios vėliava, beje, turi panašią žalią, geltoną ir raudoną spalvas. Ne toks statistinis, nes Lietuvoje jau buvo, kai tuo tarpu šimtai bernvakarius švenčiančių britų iš Vilniaus grįžę namo užsikirsdami linksniuoja, jog buvo Latvijoje… Džiugu, kad jis nedvejodamas gali pirštu žemėlapyje durti tiesiai Lietuvai į širdį ir greitakalbe išvardinti kaimynines šalis.

Žiūrime abu sukišę nosis į tuos logotipus. Jis sako, kad Lietuvos „neprastumsime“ švyturiais, ąžuolų lapais ir žirgais. O aš vis prisimenu istoriją, kuri nutiko viešint Pietų Afrikoje. Skaityti toliau »

Šįryt BBC Breakfast vėl linksniavo imigrantų antplūdžio problemą, akcentuodami tai, jog atvykėliai turėtų stengtis labiau pritapti prie visuomenės ir laikytis tam tikrų papročių:

“They must accept the fact that we, the British, do not spit in the street and we love to stand in the queue at the Post Office.”*

Sian Williams, BBC Breakfast laidos vedėja

*“Jie turėtų suvokti tai, jog mes, britai, nesispjaudome gatvėje ir tiesiog dieviname stoviniavimą eilėje prie pašto langelio.”

Susimildami, baikite savo snargliais gąsdinti vietinius!!!

Kur gi daugiau jei ne Londone gali susitikti žmogų, su kuriuo mokeisti iki ketvirtos klasės, o po to pametei bet kokį ryšį? Ne kartą, metro pakėlusi akis nuo skaitomos knygos, susidūriau su buvusiais „Niujorko“ (Saulėtekio al.) barakų kaimynais, mergina, kuri tame pačiame mano mažo miestelio daugiabutyje gyveno iki kokių 1992 m., brolio pirmąja simpatija, kuri nei kiek nepasikeitusi, mamos bendradarbės sūnumi, kurio net vardo neatsimenu, juodakase bendraklase Ramune, kurios nemačiau nuo 1988 m., bet puikiai atsimenu, kad jos tėtis vairavo įspūdingą raudoną motociklą… Užtat visi – absoliučiai visi – žmonės po abipusės pauzės sureaguodavo: „Ar tik nebūsi…? Negali būti!“

Kai kurie vaiduokliai iš praeities visai mieli, drąsiai pasipasakoja, kur ir ką veikia D.Britanijoje, kada paskutinį kartą buvo mūsų vaikystės miestelyje, pasisako, ar vedė, ištekėjo ir koks pirmagimio vardas. Beveik visada mielu noru duoda savo mobilaus telefono numerį, užsirašo manąjį. Labai dažnai, jei ne visais atvejais, nei vienas iš mūsų daugiau to telefono numerio ir nesurenka, o atėjus Kalėdoms siunčiama SMS žinutė adresato taip ir nepasiekia, mat numeris jau nebe tas.

Tačiau ši istorija ne apie „gerus“ vaiduoklius. Skaityti toliau »