Mes, lietuviai, esame labai tampriai suaugÄ™ su gamta ir jos resursais. Laikai, kai mano moÄiutÄ— kaime viskÄ… augindavo / gamindavo pati (pirkdavo tik druskÄ…, cukrų, muilÄ… ir proÅ¡kas), dar nenustumti į užmarÅ¡ties seklyÄias, ir dar puikiai žinau ir įsivaizduoju, kaip:
gaminama varškė, kepama duona ant ajerų, kemšamos dešros ar vyniojami vyniotiniai, kaip rūkomi lašiniai, raugiami kopūstai;
Kaip verdama uogienÄ—, marinuojamos daržovÄ—s, kaip sukamas sviestas, džiovinami grybai, kaip renkami Äiobreliai arbatai, kaip rezgamos Äesnakų pynÄ—s, lukÅ¡tenami Å¡abalbonai;
Kaip džiovinami kopūstų lapai bulvinėms bandoms, kaip plaunamos kiaulės žarnos vėdarams, kaip verdama šaltiena ar pjaustomi obuoliai džiovinimui;
Kaip nuo piktžolių atskirti rūgštynes, išvirti dilgėlių sriubą, malti kepenis paštetui, rinkti vištidėje kiaušinius, darinėti silkę, ir aš netgi nesu gimusi ir augusi kaime!!!
Taigi procesas nuo neapdirbtų gamtos produktų iki galutinių patiekalų dažnam lietuviui aiÅ¡kus kaip dienÄ…, net ir vidurinÄ—s nebaigÄ™ sugeba atrasti sÄ…sajÄ… tarp karvÄ—s ir jogurto (LRT laida „KlausimÄ—lis“ tokias prielaidas, deja, lengvai paneigia, bet vis tiek – juk nekalbu apie NapoleonÄ… ar impiÄmentÄ…).
Britanijoje, deja, masÄ—s augina vaikus, kurie neskiria kivi nuo bulvÄ—s, galvoja, kad bulvių traÅ¡kuÄiai (crisps) pagaminami iÅ¡ kažkokių mistinių sintetinių ingredientų, o miÅ¡ke neatskirtų žemuogÄ—s nuo gilÄ—s.
Mano bendradarbis britas paranojiÅ¡kai meta lauk viskÄ…, kÄ… randa darbiniame Å¡aldytuve su prieÅ¡ minutÄ™ pasibaigusia galiojimo data. YpaÄ jei tas galiojimo terminas pasibaigÄ— TOS DIENOS RYTE!!!
Su juo ir iÅ¡vystome pokalbį. Sakau, kaip manai, mano sena moÄiutÄ— Lietuvos kaimo glÅ«dumoje, kuriai virÅ¡ 86-erių, kaip ji žino, kada jos raibų viÅ¡telių padÄ—ti kiauÅ¡iniai „iÅ¡Ä—jo iÅ¡ naudojimo termino“?
Tyla.
Kaip ji žino, kada karvės pienas pagedęs, o kada dar ne? Kada apgliaumijęs sūris netinkamas valgyti, o kada dar galima jį išgelbėti? Kada žuvį reikia mest lauk, o kada dar gera?
Jis tik trauko peÄius: „All I care about is the use-by-date“. Ir turbÅ«t galvoja, „These bl**dy weird Lithuanians!â€
Nenori klausytis, kad pakanka stebÄ—ti produkto ar gaminio iÅ¡orÄ™, kvapÄ…, tekstÅ«rÄ…, spalvos ar formos pokyÄius, ir pasitikÄ—ti sveiku protu. Ir neversti lauk normalių pomidorų, nes taip diktuoja pakuotÄ—. Jis kemÅ¡asi ausis, kai pateikiu statistikÄ…, jog beveik ketvirtis maisto produktų D.Britanijoje iÅ¡metama lauk dar naudotinos bÅ«klÄ—s. Mano kolegai tai nÄ— motais.
Kita priežastis, kodÄ—l prisiminiau visas su bobutÄ—s kaimu susijusias maisto gaminimo ir kilmÄ—s istorijas, tai gamtiniai resursai, kurių patys britai nenaudoja dÄ—l paprasÄiausio nežinojimo.
Taip, galbÅ«t lietuviai Airijoje persistengÄ— maistui iÅ¡gaudydami viskÄ…, kas juda vandenyje ir turi žvynus, taÄiau man Å¡irdis neleidžia ramiai praeiti pro žemÄ—n nunokusias uogas metantį gervuogių krÅ«mÄ…. PanaÅ¡Å«s atradimai prasidÄ—jo praÄ—jusiÄ… vasarÄ…, kai Londono triukÅ¡mÄ… ir stresÄ… iÅ¡keitÄ—me į Anglijos suburbijÄ…. AnÄ… liepÄ… ne kartÄ… kirtome blynus ar rytinį jogurtÄ… su Å¡viežiomis gervuogÄ—mis, o rudeniop gliaudÄ—me lazdyno rieÅ¡utus (maniÅ¡kiui AKYS iÅ¡Å¡oko sužinojus, kad parduotuvÄ—je perkami hazelnuts bÅ«na balti ir mikÅ¡ti, kai dar nepilnai prinokÄ™).
Šį savaitgalį tris valandas praleidÄ™ netoli esanÄiame miÅ¡ke, namo parÄ—jome žinodami – vasara bus dosni mÄ—lynÄ—mis. Ir kaip jas pražioplinome pernai?
