Beveik prieÅ¡ metus drÄ…siai bandyta iÅ¡rinkti Lietuvos prekÄ—s ženklÄ…, laimÄ—jusiam ženklui buvo drÄ…siai nuplÄ—Å¡tas laimÄ—tojo medalis už įtartÄ… drÄ…sÄ… plagijuojant, todÄ—l vÄ—l drÄ…siai imtasi rinkti naujo, su Å¡Å«kiu „Lietuva – drÄ…si Å¡alis“.

Balsuoti galima iki gegužės 13 dienos.

Jei atvirai, ar tikrai daugelį iÅ¡ konkursui pateiktų darbų iÅ¡sididinÄ™ atsispausdintumÄ—te ant marÅ¡kinÄ—lių?… Ir ar drÄ…siai juos neÅ¡iotumÄ—te?…

Net keista, kodėl taip mėgstantys iš savęs pasišaipyti britai šį kartą užsiuto, kai „Eurostar“ kelionėms traukiniu iš Briuselio į Londoną (ir atgal, tikėtina!) reklamuoti buvo panaudotas kuo toliau, tuo labiau plintantis stereotipas – tatuiruotas skustagalvis britas, atsilošęs ir besišlapinantis į gėlytėmis dekoruotą grakštų puodelį.

Tačiau reklamų atsisakyti nenorintys belgai sako, kad reklaminÄ— kampanija itin sÄ—kminga – ja nesitaikyta reklamuoti „Eurostar“ paslaugų britų rinkai, nes reklama kurta „specializuota“ ir skirta belgų skoniui (ir supratimui apie britus) patenkinti.

Ne naujiena yra tai, kad britai stereotipus yra sukūrę praktiškai visiems judantiems padarams, ne tik senosios Europos tautoms. Ir juos aktyviai naudoja. Tačiau kai jie patys imami vaizduoti taip, kaip juos mato „žemyninė“ Europa (kad ir ta pati Lietuva, bėdojanti dėl Prezidentūrą šlapinančių bernvakarių šventėjų), kyla sumišimas. Ir protestas. Oh well, taste your own medicine for once.

Jau koks trečias mÄ—nuo D.Britanijoje lyja. Su pertraukomis, tiesa, bet tik tam, kad gerai atsikvÄ—ptų ir vÄ—l driokstelÄ—tų. Å iandien į langus ir stogÄ… kalÄ— kruÅ¡a. Jau savaitÄ™ į darbÄ… keliauju su paltu. Ir Å¡aliku. BasutÄ—s ir kiti linksmi vasariÅ¡ki reikmenys ilsisi supakuoti ir paslÄ—pti. Barbekiu aparatas atostogauja. Kai prasitariu, jog noriu Å¡iai vasarai (VASARAI?) nusipirkti kokį nors naujÄ… maudymosi kostiumÄ—lį, viskas ko sulaukiu – isteriÅ¡kas klaikus juokas.

Lietingas nuotaikas praskaidrina britų antropologės Kate Fox knyga “Watching the English: The Hidden Rules of English Behaviour”, kurioje smulkiai išoperuojama kiekviena mažiausia angliškojo būdo dalelė. Šią knygą rekomenduoju visiems, kas planuoja šaknis leisti D.Britanijoje – ji labiau palengvins jūsų dalią nei koks nors veikalas pavadinimu “Kaip emigruoti į Angliją” ar “Kuo žymus Londonas”. Sakyčiau, ši knyga turėtų tapti į Davido Beckhamo ir fiš-and-čipsų šalį atvykstančiųjų elementoriumi.

Kai baigsiu skaityti, ko gero suvesiu sąrašiuką taisyklių, o kol kas – grįžkime prie pirmos šio įrašo pastraipos. Kaip ji skamba? Tarsi skundas? Niurzgėjimas? Nepasitenkinimas ar šiaip irzlus pasiguodimas? Jūs stebite patį tipiškiausią anglišką bruožą – bumbėjimą!!! (moaning).

Šiam unikaliam ir itin plačiai paplitusiam reiškiniui knygoje skirtas ne vienas puslapis. O jei tai bumbėjimas apie orą – tai jam skirtas visas skyrius!

Trumpai tariant, kai anglas jums pabumba puse lūpų “Oooh, Isn’t it cold?”, jūs negalite staiga imti pasakoti, kad visai patinka jums toks šaltukas ir kad jūsų ši temperatūra neveikia neigiamai. Nieku gyvu!!! Turite pritarti, kinkuoti galva, bumbėti kartu, kad lyja ir lyja, ir kad orų pranešėjai niekam tikę ir dykaduoniai, nes visada pila, kai tik jie pažada gerą orą ir pan.

Bet palaukite, vienÄ… minutÄ—lÄ™. Å i taisyklÄ—, pasirodo, taikoma tik… kitiems anglams! Užsieniečiai (ne anglai) neturi moralinÄ—s, politinÄ—s ir kitokios teisÄ—s kritikuoti ir niurzgÄ—ti dÄ—l Anglijos oro!

„While we may spend much of our time moaning about our weather, foreigners are not allowed to criticize it. In this respect, we treat the English weather like a member of our family: one can complain about the behaviour of one’s own children or parents, but any hint of censure from an outsider is unacceptable, and very bad manners.”

TikÄ—kimÄ—s, orai pasikeis. Ir man nereikÄ—s sukti galvos, galiu bumbÄ—ti ar ne.

Lietuva nori turÄ—ti savo prekinį ženklÄ…. Nori save gražiai parduoti. Nori patikti, pritraukti, sužavÄ—ti, suintriguoti. GalbÅ«t netgi užburti ir sugundyti. Mmm…

PirÅ¡tu duriu į krÅ«vÄ… logotipų ir praÅ¡au saviÅ¡kio įvertinti. Jis – statistinis „užsienietis“. IÅ¡ Pietų Afrikos, kurios vÄ—liava, beje, turi panaÅ¡iÄ… žaliÄ…, geltonÄ… ir raudonÄ… spalvas. Ne toks statistinis, nes Lietuvoje jau buvo, kai tuo tarpu Å¡imtai bernvakarius Å¡venčiančių britų iÅ¡ Vilniaus grįžę namo užsikirsdami linksniuoja, jog buvo Latvijoje… Džiugu, kad jis nedvejodamas gali pirÅ¡tu žemÄ—lapyje durti tiesiai Lietuvai į Å¡irdį ir greitakalbe iÅ¡vardinti kaimynines Å¡alis.

ŽiÅ«rime abu sukiÅ¡Ä™ nosis į tuos logotipus. Jis sako, kad Lietuvos „neprastumsime“ Å¡vyturiais, ąžuolų lapais ir žirgais. O aÅ¡ vis prisimenu istorijÄ…, kuri nutiko vieÅ¡int Pietų Afrikoje. Continue Reading »

Kelios dienos, praleistos Barselonoje, praplaukė greitai ir girtai. Tačiau ar dar norėčiau grįžti į šį miestą? Chm. How about never?

Kiekviena kelionė, ypač poilsinė, juk susideda iš mažų dalykėlių. Barselona gali susidėti iš puikios architektūros, nuostabaus maisto, parduotuvių, spalvų, flamenco, klubų, saulės, jaukių restoranų, gražių karštų ispanų ir dar karštesnių šokių.

Ji taip pat gali susidėti ir iš kitokių, į kelionių gidus nepatenkančių dalykų. Žmonių irzlumo, nemandagumo, grubumo, pernelyg neatsakingo atsipūtimo, tingėjimo, nešvaros, triukšmo, perpildytų gatvių, dulkių, ir t.t.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, jie prasideda vos iškėlus koją Katalunijos sostinės oro uoste. Pasigauname taksi:

– Hola! PraÅ¡ome nuvežti į vieÅ¡butį Hotel De L’Arc.
– Hotel De L’Arc?
– Si, Hotel De L’Arc. Adresu…
– A, žinau žinau, – nutraukia. – Hotel De L’Arc.

Po trisdeÅ¡imties minučių privažiuojame pastatÄ…. IÅ¡ visko sprendžiant – vieÅ¡butį. IÅ¡kabos ant fasado nesimato. Jis mus iÅ¡laipina, paima atlygį ir nuvažiuoja.

Apėję 3 ratus ir suradę akmeninėje plokštėje išgraviruotą viešbučio pavadinimą, randame špygą taukuotą. Pavadinimas skelbia: Hotel Arts. Tenka imti kitą taksi ir važiuoti į tikrąjį Hotel De L’Arc. NICE.

Viename iš didžiausių Barselonos maisto turgų La Boqueria renkamės vaisius, alyvuoges, sūrį, Sangrią (o kaipgi). Dar reikia daržovių. Prie pomidorų sustoję paimame porą riebių gražių raudonskruosčių, kai staiga iš už prekystalio išlindusi moteris, kurios veidas niekada nematė šypsenos, pradeda staugti ispaniškai. Mano beginners ispanų kalbos žinių nepakanka iššifruoti jos isterijai, tad spėjame, jog yra nelegalu ir neleidžiama maisto markete liesti pirštais daržoves, kurias šiaip ar taip pats ir nusipirksi. Pomidorus perkame pas gretimo prekystalio šeimininką. NICE.

Jau vėlai vakare mažoje duonos parduotuvėlėje, prieš pat jai užsidarant, pastebiu labai arti prie mūsų iš nugaros priėjusį vyriškį. Laikydamas priešais save perlenktą striukę, jis tyliai ramiai bando atsegti mano draugės rankinę. Pakeliame šurmulį, ir jis dingsta. Draugė įsitikinusi, jog vyriškis iš Rytų Europos. NICE.

Bet gana bičinti. Visa kita buvo svaigiai gerai.