“Nepatikėsite, kas atsitiko prieš pora savaičių tame pačiame safaryje, namelyje, kuriame mes buvome apsistoję!” – telefono ragelį maniškis net atitraukė nuo ausies, taip garsiai jo mama pateikė naujieną.

“Umfolozi parke (Pietų Afrikoje), toje Mpila stovyklavietėje, prie namelio mūsų giminaičio Dereko uošvį užpuolė leopardas!“

„You‘re kidding.“

„Ne, rimtai! Jie visa šeima išvažiavo į pavakarinį pasivažinėjimą, o Dereko uošvis liko ant grotelių kepti mėsos. Kadangi grotelės gana tolokai nuo namelio, jis nusinešė kėdę, pasistatė ir sėdėjo mėsą prižiūrėdamas. Kai staiga kažkas iš nugaros kaip griebs už galvos – leopardas! Su letena užkabino iš nugaros ir nuplėšė visą skalpą!“

„No ways.”

Vyriškiui pasisekė, kad nedraugiškas plėšrūnas buvo nepatyręs ir negriebė už sprando. Dar mums atostogaujant toje pačioje stovyklavietėje vietiniai gidai perspėjo, jog aplink stovyklavietę yra tekę pastebėti leopardų. Jie karts nuo karto nukirsdavo kokį asilą, naudojamą pėsčiųjų žygiuose po safarį daiktams ir maistui nešti.

„You will hate me for this, but I told you so!” – maniškis dar kartą ir man, ir savo mamai priminė savo pamokymus „Langus reikia uždaryti nakčiai, nes dar kas nors įlįs“, „Nestovėk tamsoj prie kepamos mėsos nugara į krūmus, nes dar kokia hiena įsikirs“, „Šviesk į krūmus, šviesk ir tikrink kas kelios minutės, ar nežėri akys kur nors!“ ir t.t.

„Yes, dear.“