Gera pareiti ir įsitikinti, jog raktas nuo durų vis dar tinka

Šį rytą pagalvojau užsukti į savo blogą. Jei esate kada nors nudžiugę seno palto kišenėje radę nemažos nominacijos banknotą, mane puikiai suprasite – jaučiausi panašiai vėl prisijungusi ir išvydusi vieną kitą moderacijos laukiantį vienišą komentarą.

Tokio sugrįžimo priežastis paprasta – ima trūkti žodžių kalbant ir rašant lietuviškai. Šiais technologijų laikais neatsimenu, kada rašiau ilgoką tekstą lietuviškai – kam rašyti, jei gali skambinti, skaipinti, tekstinti, tvytinti, FB postinti, instagraminti ir kitaip apdeitinti draugus ir pažįstamus, mažais informacijos gabaliūkščiais nurodant, kuo diena nusisekė, kuo ne, kokią nesamonę pavyko nufotografuoti gatvėje savo išmaniuoju telefonu ar kokia nuoroda visi kaip stalo teniso kamuoliuku mėtosi virtualioje erdvėje.

Kažin, ar paprašyti sugebėtume parašyti rišlų normalų tekstą, su įžanga, dėstymu, kulminacija, atomazga ir išvadomis. Su skyrybos ženklais, normaliai sumontuotais paragrafais ir didžiosiomis raidėmis sakinio pradžioje. Gal to net nereikia, nes nėra skaitytojų, sugebančių ilgiau nei kelioms akimirkoms sukaupti ir išlaikyti dėmesį?

Be ilgų pasiaiškinimų norėčiau pamėginti savo tinklaraštį naudoti kaip lietuvių kalbos pratybų sąsiuvinį. Jei jame bus kas nors valgomo, skanaukite, jei ne – užverskite ir mintyse padėkite šaukštą ant stalo.

Lietuvi, grįžk į Varėną! (Gana tupėti Vilniuje)

Kol ginčijamasi, kiek ir ko Lietuvai skolinga į JAV emigravusi lietuvė gydytoja, kviečiu atsisėsti ir pažiūrėti į save.

Pamąstykime – kodėl Lietuvoje nėra vykdoma kampanija, kad lietuvis, išsimokęs Kaune ar Vilniuje beigi susiradęs sau antrą pusę, grįžtų į savo mažutį miestelį? Kodėl Kupiškiai, Varėnos, Joniškiai ir Jonavos niekaip negali susigrąžinti nutekėjusių protų?

Kodėl šie miestai yra kaip kokie inkubatoriai naujai kartai auginti, bet patys „vaisių neragauja“? Kodėl nesveika vidinė šalies migracija nėra tvarkoma ar bent jau aptarinėjama?

Kodėl nežmoniškai sparčiai auga praraja tarp skurdo ir prabangos mažuose Lietuvos miestuose ir didmiesčiuose?

Kodėl nėra investuojama į kokius bukletukus, knygiūkštes, lipdukus naktinių klubų tualetuose ar spalvotus ženkliukus, raginančius „Lietuvi, grįžk į Gargždus!“

Kodėl jokios kaltės ar noro grąžinti savo mažam miesteliui „skolą“ nejaučia tie jauni perspektyvūs žmonės, išbirzgiantys į Klaipėdas ir Vilnius, o į periferijas grįžtantys kartą per mėnesį? Jei ne dar rečiau – per šventes, giminių „balius“, krikštynas ar laidotuves?

Aha, pasirinkimo laisvė. Geresnės karjeros galimybės. Geresni atlyginimai. Nes man taip norisi. Nes „kaime“ nėra ką veikti. Nes neįdomu. Nes „mano žmona vilnietė“. Nes. Nes. Nes.

Dabar paimkime visus įmanomus atsakymus į aukščiau pateiktus klausimus ir pritaikykime juos užsieninei emigracijai.

Kuo ypatingas britų humoras?

Įtrauktas į enciklopedijas, tituluotas ir liaupsintas, išaukštintas ir apdainuotas, suskirstytas į daugiau nei 10 rūšių ir naudojamas kaip stereotipas britų charakteriui nusakyti, jis lygiai taip pat gali būti neskoningas, parodytas netinkama forma ir netinkamoje vietoje, vulgarus ir „nepatoginantis“. Tuo įsitikinau per savo vakarinius ispanų kalbos kursus.

Per vieną iš pirmųjų pamokų teko kiekvienam prisistatyti prieš visą klasę, pasakyti savo vardą, profesiją, kilmės šalį, vedybinę padėtį ir kitas asmenines detales.

Mano grupėje visi pasirodė esą britai, išskyrus mudvi su graike Olga, teisininke. Kitų profesijos irgi ne mažiau įdomios: mokslininkas Russell, profesorė Isabella, autodetalių pardavėjas Gary, direktoriaus asistentė Sarah, asmeninė trenerė Jessica, interneto svetainių dizaineris Barry, produkcijos direktorė Rebecca, buvęs policininkas David ir… ginekologas akušeris Paul, keturiasdešimtmetis žilstelėjusiais smilkiniais.

Taigi, visi pasisakome, kas ką veikiame „gyvenime“. Akušeris ginekologas Paul, žinoma, sulaukia ne vieno kreivo moterų žvilgsnio.

Kai pradedame kalbėti apie amžių, dėstytojas Jose Fernandez ant lentos užrašo “¿Cuántos años tienes?”. Ispanai neturi skrupulų ir drąsiai klausinėja vienas kito (ar kitos!), kiek kam metų. Tiesiogiai išvertus, šis sakinys reiškia „Kiek metų turite?“.

Jose Fernandez rašikliu kelis kartus pabraukia šį sakinį lentoje ir paprašo dėmesio. Sako, mes, ispanai, dažnai juokiamės iš užsienio turistų, kurie vos pramokę pora sakinių, bando kalbėti ispaniškai, ir, žinoma, nekreipia dėmesio į tokias smulkmenas kaip maži ženkliukai ant raidžių. Štai jei šiame sakinyje “¿Cuántos años tienes?” ignoruosite virš n raidės esančią „bangelę“ ir vietoj „anjos“ ištarsite „anos“, ispanai jūsų klausimą supras taip: „Kiek užpakalio skylių jūs turite?“

Visa klasė leipsta juokais. Staiga, nei iš šio, nei iš to, Rebecca atsisuka į akušerį ir lepteli: „O! Čia kaip tik geras klausimas, kurį tamsta gali praktikuotis su savo pacientėmis!“

Klasėje įsitvyro nejauki tyla. Paulas suleidžia nagus į kėdės ranktūrius net krumpliai nubąla, visas išrausta, ir bando atkirsti – „tikru britiškuoju humoru“ – bet pasiduoda. Niekam, absoliučiai niekam situacija nėra juokinga. Paulas su Rebecca nuo tada nesišneka.

Looking extra money

Kažin, kiek darbo pasiūlymų sulauktų žmogus, kurioje nors Lietuvos skelbimų lentoje paskelbęs tokio turinio tekstą: “Aš būti iš Armėnas. Aš būti 23 metai. Ieškau ekstra pinigų. Aš studentas Vilniuje ir noriu dirbti kiekvieną dieną po 7 valandos ir savaitgaliais. Aš turiu mašiną. Ieškoti darbo Vilniuje ir Grigiškėse.”

Tokios egzistencinės-imigracinės mintys užklupo šįryt perskaičius skelbimą Gumtree:

spelling-mistake2.jpg

Ko lietuvės primoko savo nelietuvius vaikinus?

Prieš keletą savaičių vienoje puotoje sėdėjau šalia smagaus jaunuolio, kilusio iš Albanijos. Jis, vos sužinojęs, kad esu lietuvaitė, užliejo mane lietuviškų žodžių lavina. Iš to, kaip nuostabiai jis juos ištarė, supratau, kad kažkokia mano kraštietė (o gal ir ne viena) su šiuo vyriškiu praleido ne vieną dieną (kas žino, gal ir naktį).

Pasirodo, mergina iš Kauno yra sudaužiusi jam širdį, o jis iš galvos niekaip neišmeta ne tik geltonkasės lietuvaitės, bet ir jos primokytų lietuviškų žodžių ir frazių. Pasidarė įdomu – ko lietuvaitės moko savo nelietuvius vaikinus?

Mano staliuko kaimynas iš Albanijos noriai pasidalino lietuvišku „žodynu“ ir išbėrė viską, ką mokėjo.

Labas! Viso Gero! Į sveikatą! Ačiū pačiū. Mažiukas. Burbuliukas. Durnelis. Protingas, šūdų išmintingas. Susiskambinsim. Aš noriu tavęs. Gerai, gerai. Davai, tada.

Nusprendžiau ir aš namie suskaičiuoti, kiek lietuviškų žodžių ir sakinių žino maniškis nelietuvis.

Būtinybės

Labas! Kaip gyveni? Viskas gerai. Prašau. Ačiū. Iki. Taip. Ne. Į sveikatą! Skauda. Šalta. Karšta. Smirda.

Malonybės

Katinėli. Zuikuti. Paukščiukas. Mažute. Tu labai graži. Smirdantis bezdukas. Kiaulytė.

Prašymai, liepimai

Padaryk arbatos, prašau. Noriu valgyt. Kur tu? Ateik į lovą!

Meilės prisipažinimai

Aš tavęs pasiilgau. Aš noriu pabučiuoti tave. Aš tave myliu.

Kartą pokštaudama pasiūliau paklausyti V.Kernagio atliekamos dainos „Geri vyrai geroj girioj, gerą girą gerai gėrė…“ Jis iki šiol šaiposi: „Gerigerigerigerigerigeri…“

Creative Commons License