1998 m., Vytautas Kernagis ir Nijolė Oželytė, interviu BTV projektui BBTV

Nesvarbu, kur ir kaip žurnalistams tekdavo sutikti maestro Vytautą Kernagį - bebliuzuojantį Užupio kavinėje, savo eilės lipti į sceną belaukiantį Nidos festivalio užkulisiuose ar Palangos „Anapilyje“, vedantį renginį Sporto rūmuose ar tuometiniame „Muzikiniame Angare“, - niekada ir niekam neteko ilgai prašyti ir laukti, kol tas interviu bus duotas.

Ačiū, maestro, kad buvote.
Ačiū, kad esate.

Vakaras su Vytautu Kernagiu (video) – LRT, 2007 m.
Interviu žurnalui „Žmonės“, 2005 m.

Prieš keletą savaičių gavau elektroninį laišką iš vieno D.Britanijos dienraščio:

“Sveiki, jūsų blogą Lithuanian Jotter radome per Google. Šiuo metu ruošiame medžiagą apie Rytų Europiečių kalėdines tradicijas ir svarstome, ar nesusidomėtumėte paruošti nedidelį tekstelį apie lietuviškas švenčių tradicijas. Pagrindinis medžiagos akcentas bus Lenkija. Jei įdomu, lauktume iki 250 žodžių apie jūsų Kalėdas – ir kaip lengva ar sunku laikytis tradicijų gyvenant D.Britanijoje. Ačiū… (…)”

Turint galvoje, jog vien UK yra leidžiami bent trys lietuviški laikraščiai ir netgi žurnalas, o lietuvių žurnalistų tikrai pakanka apie Lietuvą pasakoti vietinei spaudai, buvau maloniai nustebinta.

Šiandien tekstas jau pasirodė The Daily Telegraph.

Žinoma, redaktorius atsiprašė, jog iš 250 žodžių paliko tik 166, ir – kad niekaip netilpo prie pavardės prirašyti mano blogo adreso (nei online, nei spausdintiniame variante). Ah well. Manau, kad kitų autorių darbelius jie irgi gerokai apkramtė. Tačiau vis tiek buvo malonu, jog tik ketvertą įrašų turintis naujas tinklaraštis anglų kalba pritraukė tikslinę auditoriją.

Šis “užsakymas” buvo puiki dingstis aprašyti savo Kalėdas plačiau, ne tik sufarširavus prisiminimus į nusmurgusius 250 žodžių. Visą pasakojimą anglų kalba rasite mano angliškame bloge “Lithuanian Jotter”.

Kas bendro tarp Stepo Januškos, amerikietės Norah Jones ir mažučio bet aitraus kaip pipiras Princo?

Nieko, išskyrus tai, jog visų šių trijų muzikantų bei atlikėjų koncertus aplankiau per vieną mėnesį – šį rugpjūtį.

“Man negaila nei betono, nei lietuviškos medienos…”

Nida. Rūkytas karšis, vynas sielai ir širdžiai Nidos stilingiausiame bare “In Vino”, gintariniai karoliai (prisipažinsiu, papuošalų dėžutę papildė dar vienas vėrinys!), pasipuošę ir vis tiek rimti ir susirūpinę poilsiautojai, žuvėdros, dviračiai, pušys ir švyturys. Visas šis rinkinys atrodo neišbaigtas, jei neišsiruoši į kokį nors gviazdų koncertą. Su mama metame burtus – ji nori pamatyti Staską (po 15 litų). O aš braunuosi išgirsti Stepo Januškos “Meilės bliuzo” (po 20 litų).

Nugali, žinoma, paviešėti į Lietuvą sugrįžusi dukra.

Skaityti toliau »

Kur gi daugiau jei ne Londone gali susitikti žmogų, su kuriuo mokeisti iki ketvirtos klasės, o po to pametei bet kokį ryšį? Ne kartą, metro pakėlusi akis nuo skaitomos knygos, susidūriau su buvusiais „Niujorko“ (Saulėtekio al.) barakų kaimynais, mergina, kuri tame pačiame mano mažo miestelio daugiabutyje gyveno iki kokių 1992 m., brolio pirmąja simpatija, kuri nei kiek nepasikeitusi, mamos bendradarbės sūnumi, kurio net vardo neatsimenu, juodakase bendraklase Ramune, kurios nemačiau nuo 1988 m., bet puikiai atsimenu, kad jos tėtis vairavo įspūdingą raudoną motociklą… Užtat visi – absoliučiai visi – žmonės po abipusės pauzės sureaguodavo: „Ar tik nebūsi…? Negali būti!“

Kai kurie vaiduokliai iš praeities visai mieli, drąsiai pasipasakoja, kur ir ką veikia D.Britanijoje, kada paskutinį kartą buvo mūsų vaikystės miestelyje, pasisako, ar vedė, ištekėjo ir koks pirmagimio vardas. Beveik visada mielu noru duoda savo mobilaus telefono numerį, užsirašo manąjį. Labai dažnai, jei ne visais atvejais, nei vienas iš mūsų daugiau to telefono numerio ir nesurenka, o atėjus Kalėdoms siunčiama SMS žinutė adresato taip ir nepasiekia, mat numeris jau nebe tas.

Tačiau ši istorija ne apie „gerus“ vaiduoklius. Skaityti toliau »

Kol ginčijamasi, kiek ir ko Lietuvai skolinga į JAV emigravusi lietuvė gydytoja, kviečiu atsisėsti ir pažiūrėti į save.

Pamąstykime – kodėl Lietuvoje nėra vykdoma kampanija, kad lietuvis, išsimokęs Kaune ar Vilniuje beigi susiradęs sau antrą pusę, grįžtų į savo mažutį miestelį? Kodėl Kupiškiai, Varėnos, Joniškiai ir Jonavos niekaip negali susigrąžinti nutekėjusių protų?

Kodėl šie miestai yra kaip kokie inkubatoriai naujai kartai auginti, bet patys „vaisių neragauja“? Kodėl nesveika vidinė šalies migracija nėra tvarkoma ar bent jau aptarinėjama?

Kodėl nežmoniškai sparčiai auga praraja tarp skurdo ir prabangos mažuose Lietuvos miestuose ir didmiesčiuose?

Kodėl nėra investuojama į kokius bukletukus, knygiūkštes, lipdukus naktinių klubų tualetuose ar spalvotus ženkliukus, raginančius „Lietuvi, grįžk į Gargždus!“

Kodėl jokios kaltės ar noro grąžinti savo mažam miesteliui „skolą“ nejaučia tie jauni perspektyvūs žmonės, išbirzgiantys į Klaipėdas ir Vilnius, o į periferijas grįžtantys kartą per mėnesį? Jei ne dar rečiau – per šventes, giminių „balius“, krikštynas ar laidotuves?

Aha, pasirinkimo laisvė. Geresnės karjeros galimybės. Geresni atlyginimai. Nes man taip norisi. Nes „kaime“ nėra ką veikti. Nes neįdomu. Nes „mano žmona vilnietė“. Nes. Nes. Nes.

Dabar paimkime visus įmanomus atsakymus į aukščiau pateiktus klausimus ir pritaikykime juos užsieninei emigracijai.