In memoriam Vytautui Kernagiui

vytautas_kernagis.jpg

1998 m., Vytautas Kernagis ir Nijolė Oželytė, interviu BTV projektui BBTV

Nesvarbu, kur ir kaip žurnalistams tekdavo sutikti maestro Vytautą Kernagį – bebliuzuojantį Užupio kavinėje, savo eilės lipti į sceną belaukiantį Nidos festivalio užkulisiuose ar Palangos „Anapilyje“, vedantį renginį Sporto rūmuose ar tuometiniame „Muzikiniame Angare“, – niekada ir niekam neteko ilgai prašyti ir laukti, kol tas interviu bus duotas.

Ačiū, maestro, kad buvote.
Ačiū, kad esate.

Keturių įrašų pakanka, kad naujas blogas būtų pastebėtas

Prieš keletą savaičių gavau elektroninį laišką iš vieno D.Britanijos dienraščio:

“Sveiki, jūsų blogą Lithuanian Jotter radome per Google. Šiuo metu ruošiame medžiagą apie Rytų Europiečių kalėdines tradicijas ir svarstome, ar nesusidomėtumėte paruošti nedidelį tekstelį apie lietuviškas švenčių tradicijas. Pagrindinis medžiagos akcentas bus Lenkija. Jei įdomu, lauktume iki 250 žodžių apie jūsų Kalėdas – ir kaip lengva ar sunku laikytis tradicijų gyvenant D.Britanijoje. Ačiū… (…)”

Turint galvoje, jog vien UK yra leidžiami bent trys lietuviški laikraščiai ir netgi žurnalas, o lietuvių žurnalistų tikrai pakanka apie Lietuvą pasakoti vietinei spaudai, buvau maloniai nustebinta.

Šiandien tekstas jau pasirodė The Daily Telegraph.

kaledos1.jpg

Žinoma, redaktorius atsiprašė, jog iš 250 žodžių paliko tik 166, ir – kad niekaip netilpo prie pavardės prirašyti mano blogo adreso (nei online, nei spausdintiniame variante). Ah well. Manau, kad kitų autorių darbelius jie irgi gerokai apkramtė. Tačiau vis tiek buvo malonu, jog tik ketvertą įrašų turintis naujas tinklaraštis anglų kalba pritraukė tikslinę auditoriją.

Šis “užsakymas” buvo puiki dingstis aprašyti savo Kalėdas plačiau, ne tik sufarširavus prisiminimus į nusmurgusius 250 žodžių. Visą pasakojimą anglų kalba rasite mano angliškame bloge “Lithuanian Jotter”.

Lietuvi, grįžk į Varėną! (Gana tupėti Vilniuje)

Kol ginčijamasi, kiek ir ko Lietuvai skolinga į JAV emigravusi lietuvė gydytoja, kviečiu atsisėsti ir pažiūrėti į save.

Pamąstykime – kodėl Lietuvoje nėra vykdoma kampanija, kad lietuvis, išsimokęs Kaune ar Vilniuje beigi susiradęs sau antrą pusę, grįžtų į savo mažutį miestelį? Kodėl Kupiškiai, Varėnos, Joniškiai ir Jonavos niekaip negali susigrąžinti nutekėjusių protų?

Kodėl šie miestai yra kaip kokie inkubatoriai naujai kartai auginti, bet patys „vaisių neragauja“? Kodėl nesveika vidinė šalies migracija nėra tvarkoma ar bent jau aptarinėjama?

Kodėl nežmoniškai sparčiai auga praraja tarp skurdo ir prabangos mažuose Lietuvos miestuose ir didmiesčiuose?

Kodėl nėra investuojama į kokius bukletukus, knygiūkštes, lipdukus naktinių klubų tualetuose ar spalvotus ženkliukus, raginančius „Lietuvi, grįžk į Gargždus!“

Kodėl jokios kaltės ar noro grąžinti savo mažam miesteliui „skolą“ nejaučia tie jauni perspektyvūs žmonės, išbirzgiantys į Klaipėdas ir Vilnius, o į periferijas grįžtantys kartą per mėnesį? Jei ne dar rečiau – per šventes, giminių „balius“, krikštynas ar laidotuves?

Aha, pasirinkimo laisvė. Geresnės karjeros galimybės. Geresni atlyginimai. Nes man taip norisi. Nes „kaime“ nėra ką veikti. Nes neįdomu. Nes „mano žmona vilnietė“. Nes. Nes. Nes.

Dabar paimkime visus įmanomus atsakymus į aukščiau pateiktus klausimus ir pritaikykime juos užsieninei emigracijai.

Kuo pamalonina Anglija, žemė maitintoja?

Mes, lietuviai, esame labai tampriai suaugę su gamta ir jos resursais. Laikai, kai mano močiutė kaime viską augindavo / gamindavo pati (pirkdavo tik druską, cukrų, muilą ir proškas), dar nenustumti į užmaršties seklyčias, ir dar puikiai žinau ir įsivaizduoju, kaip:

gaminama varškė, kepama duona ant ajerų, kemšamos dešros ar vyniojami vyniotiniai, kaip rūkomi lašiniai, raugiami kopūstai;

Kaip verdama uogienė, marinuojamos daržovės, kaip sukamas sviestas, džiovinami grybai, kaip renkami čiobreliai arbatai, kaip rezgamos česnakų pynės, lukštenami šabalbonai;

Kaip džiovinami kopūstų lapai bulvinėms bandoms, kaip plaunamos kiaulės žarnos vėdarams, kaip verdama šaltiena ar pjaustomi obuoliai džiovinimui;

Kaip nuo piktžolių atskirti rūgštynes, išvirti dilgėlių sriubą, malti kepenis paštetui, rinkti vištidėje kiaušinius, darinėti silkę, ir aš netgi nesu gimusi ir augusi kaime!!!

Taigi procesas nuo neapdirbtų gamtos produktų iki galutinių patiekalų dažnam lietuviui aiškus kaip dieną, net ir vidurinės nebaigę sugeba atrasti sąsają tarp karvės ir jogurto (LRT laida „Klausimėlis“ tokias prielaidas, deja, lengvai paneigia, bet vis tiek – juk nekalbu apie Napoleoną ar impičmentą).

Britanijoje, deja, masės augina vaikus, kurie neskiria kivi nuo bulvės, galvoja, kad bulvių traškučiai (crisps) pagaminami iš kažkokių mistinių sintetinių ingredientų, o miške neatskirtų žemuogės nuo gilės.

Mano bendradarbis britas paranojiškai meta lauk viską, ką randa darbiniame šaldytuve su prieš minutę pasibaigusia galiojimo data. Ypač jei tas galiojimo terminas pasibaigė TOS DIENOS RYTE!!!

Su juo ir išvystome pokalbį. Sakau, kaip manai, mano sena močiutė Lietuvos kaimo glūdumoje, kuriai virš 86-erių, kaip ji žino, kada jos raibų vištelių padėti kiaušiniai „išėjo iš naudojimo termino“?

Tyla.

Kaip ji žino, kada karvės pienas pagedęs, o kada dar ne? Kada apgliaumijęs sūris netinkamas valgyti, o kada dar galima jį išgelbėti? Kada žuvį reikia mest lauk, o kada dar gera?

Jis tik trauko pečius: „All I care about is the use-by-date“. Ir turbūt galvoja, „These bl**dy weird Lithuanians!”

Nenori klausytis, kad pakanka stebėti produkto ar gaminio išorę, kvapą, tekstūrą, spalvos ar formos pokyčius, ir pasitikėti sveiku protu. Ir neversti lauk normalių pomidorų, nes taip diktuoja pakuotė. Jis kemšasi ausis, kai pateikiu statistiką, jog beveik ketvirtis maisto produktų D.Britanijoje išmetama lauk dar naudotinos būklės. Mano kolegai tai nė motais.

Kita priežastis, kodėl prisiminiau visas su bobutės kaimu susijusias maisto gaminimo ir kilmės istorijas, tai gamtiniai resursai, kurių patys britai nenaudoja dėl paprasčiausio nežinojimo.

Taip, galbūt lietuviai Airijoje persistengė maistui išgaudydami viską, kas juda vandenyje ir turi žvynus, tačiau man širdis neleidžia ramiai praeiti pro žemėn nunokusias uogas metantį gervuogių krūmą. Panašūs atradimai prasidėjo praėjusią vasarą, kai Londono triukšmą ir stresą iškeitėme į Anglijos suburbiją. Aną liepą ne kartą kirtome blynus ar rytinį jogurtą su šviežiomis gervuogėmis, o rudeniop gliaudėme lazdyno riešutus (maniškiui AKYS iššoko sužinojus, kad parduotuvėje perkami hazelnuts būna balti ir mikšti, kai dar nepilnai prinokę).

Šį savaitgalį tris valandas praleidę netoli esančiame miške, namo parėjome žinodami – vasara bus dosni mėlynėmis. Ir kaip jas pražioplinome pernai?

In memoriam Mantas Šamanas Gimžauskas

mantas_samanas_gimzauskas.jpg

(1976 02 06 – 2007 03 11)

„Dabar jau galima atsigręžti atgal, o atsigręžus diena atrodo lyg egzotiškas žvėris, netekęs stuburo.“

Mantas Šamanas Gimžauskas, 1995.10.31 Kupiškis, Šamano Irštva

Kažin, ar jau laikas gręžiotis atgal, ir kas pasakys ar patars, kokiu būdu ir kokia forma prisiminti tragiškai žuvusį bičiulį bus tinkama. Poetas, Šamano bendraamžis Antanas Šimkus atsisveikindamas rašo:

“Šamanas kūrė eiles – kai jas skaitydavo, suklusdavo net triukšmingiausi poezijos vakaro lankytojai; rašė revoliucingus manifestus – jie skambėjo daug įdomiau nei garsių politikų pareiškimai; tiesiog kalbėjo – žaižaruojančios sakinių kaskados buvo tarsi melodija, plukdanti pas tik jam žinomus actekų dievus. Šių dalykų irgi niekas nepakartos.”

Anais laikais gyvavęs itin progresyviu atrodęs žurnalas “Moksleivis” kas mėnesį spausdindavo rinktinių jaunų pradedančių poetų darbus: tarp straipsnių apie “Turboreanimaciją” ar “Šiaurės Kryptį”, galėjai rasti neprastai sumaketuotus poezijos puslapius, kur rašiklius ar plunksnas bandė Tomas Slombas Butkus, Mantas Gimžauskas, Antanas Šimkus, Mindaugas Valiukas, Mindaugas Kvietkauskas, Donaldas Apanavičius, Vytautė Kuzmickaitė ir kiti jauni autoriai. Tuometinis “Moksleivio” vyr. redaktorius Algimantas Zurba buvo ir Jaunųjų filologų konkurso sumanytojas bei pradininkas, ir šis konkursas (o gal labiau jo finalai kasmet vis skirtinguose Lietuvos miestuose) leido po kraštą išsibarsčiusiems kūrybingiems moksleiviams susitikti.

Filologų konkursai turėjo nemažai sekcijų – be prozos ir poezijos, dar buvo vertimų, kūrinio analizės, tautosakos, publicistikos, esė, kalbos ir dramos skyriai, į kuriuos savo darbus atsiuntę moksleiviukai privalėjo kaip zvanai sėdėti skirtingose auditorijose (ar klasėse) ir ginkdie nesimaišyti tarpusayvje. Valdemaro Kukulo vadovaujama poetų sekcija, žinoma, labiausiai traukė į filologiją linkusių merginų akis ir ausis, mat turėjo didžiausią procentą vaikinų (ir, ko gero, didžiausią procentą talentų!).

Continue Reading »

Creative Commons License